-Miela Viktorija, kokią LRT Radijas laidoje „Pažinimai“ įsivaizduotumėte sveiką ir vitališkumu trykštančią širdį?
– Tokią, kuri geba ir stipriai plakti, ir nurimti. Kuri nebijo nei džiaugtis, nei liūdėti. Kuri išlaiko smalsumą gyvenimui, žmonėms, naujoms patirtims. Man sveika širdis nėra ta, kuri niekada nebuvo sudaužyta. Priešingai – tai širdis, kuri buvo sužeista, bet neprarado gebėjimo mylėti.
-Ar tikite, kad žodžiu galime sužeisti, bet tuo pačiu ir išgydyti širdį?
– Be jokios abejonės. Kartais vienas neatsargus žodis žmogui nusėda ilgiems metams, o kartais geras žodis tampa atrama, kai griūva visas pasaulis. Man atrodo, kad žodžiai turi nepaprastą galią – jie gali sumažinti žmogų arba padėti jam prisiminti, kas jis iš tikrųjų yra.
-Kaip galėtumėte paskatinti mylėti savo širdį?
– Pradėti nuo paprasto klausimo, ar su savimi kalbu taip, kaip kalbėčiau su mylimu žmogumi? Dažnai savo širdžiai esame daug griežtesni nei kitiems. Mylėti savo širdį reiškia rūpintis ne tik cholesteroliu ar kraujospūdžiu, bet ir poilsiu, santykiais, juoku, gebėjimu pasakyti „ne“, kai nebereikia tęsti ir drąsa pasakyti „taip“ tam, kas iš tiesų svarbu, nors ir baugina.
-Kokia Jūsų kasdienė kardioprotekcija?
– Pasivaikščiojimai. Juokas. Pokalbiai su žmonėmis, po kurių lieka daugiau šviesos nei nuovargio. Malda. Ir gebėjimas kartais padėti telefoną į šalį bei prisiminti, kad gyvenimas vyksta ne ekrane. Ir nesumeluotas atvirumas gyvenimui.
Vladimiro Beresniovo (vlaber) piešinys
