Darbštus ir kūrybingas Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narys kaunietis Laiminas Inis mūsų svetainei atsiuntė įdomų rašinį apie savo gyvenimo kelią, kuriame net 74 parašytos knygos, ryškus jo, buvusio vyriausiojo ,,Nemuno” žurnalo redaktoriaus darbas, o svarbiausia jis neišsižada žurnalistikos ir LŽS…
Gal be reikalo apie tai rašau? Kai kas pasakys – matai, koks pagyrūnas? Retai kas pagiria, tai pats…Čia ne savigyra. Ir toli gražu ne proginiai pasamprotavimai. Tai tik stabtelėjimai ir savo biografijos kai kurių skyrių perskaitymas. Mano gyvenimas buvo neramus ir permainingas, bet likimas – džiaugiuosi – gana palankus, nors kartais taip įsukdavo į savo verpetą, kad pasijusdavau pasroviui nešama skiedrele. Nors ir blaškomas iš vienos vietos į kitą, kaip ir daugelis, tyrinėjau save, paslaptingąją žemę ir dar slėpingesnį dangų, šiame gražiame, bet klaidžiame pasaulyje ieškodamas savo vietos. Ir buvo tokių laimingų valandėlių, kai atrodė – laikams man be galo maloningas ir, tarsi pasigailėjęs, leidžia pajusti, kas yra laimė. Gal per ilga įžanga? Dedu tašką ir…
Pirmas birželis. 1951
Neramia širdimi porą savaičių nekantriai laukiau laiškanešio ir virpančiomis rankomis sklaidydavau rajoninį laikraštį. Nėra, nėra, nėra. Ir štai…
Ruošiasi naujiems mokslo metams – skelbė antraštė. Ir tekstukas: Kentaučių pradinė mokykla ruošiasi naujiems mokslo metams. Mokyklos vedėjos drg. Žalimaitės ir apylinkės tarybos pirmininko drg. K. Kačerausko iniciatyva mokykla yra aprūpinta kuru naujiesiems 1951 – 52 mokslo metams. Artimiausiomis dienomis prasidės mokyklos remontas.
Ir pusjuodžiu šriftu parašas: L. Inis. Tai buvo 1951 metų birželio 30-oji. Prieš 75 metus! Kentaučių mokykla – mano „pradinukė“ – ne taip toli raudonų plytų pastate, buvusiame dvariuke, prie jos – nemažas obelų sodas ir žvirblių čirškesio pilni krūmokšniai, tolėliau – kelios nuskurdusios sodybėlės. Viena – Lenkauskienės. Su jos sūnumi Leonardu, kiek vyresniu už mane, sėdėjome viename suole ir buvom geri draugai. Kartą jis nusivedė mane į trobelės palėpę ir parodė šūsnį popierių. Tarp jų – įvairių redakcijų atsakymai. Trafaretinės frazės: „Gavome… nespausdinsime…“ ir keliasdešimt laikraščių su Leonardo straipsneliais. Vis dėlto kai ką išspausdino! Sukilo mano ambicijos. Jis rašo į spaudą, o kuo aš blogesnis?
Tą patį vakarą parašiau žinutę ir išsiunčiau „Komunistiniam rytojui“ – toks „skambus“ buvo rajono laikraščio pavadinimas. Ir štai tikras stebuklas – išspausdino! Nuo tos dienos tapau uoliu laikraščio korespondentu. Beveik kiekviename numeryje buvo mano žinutės. Tais metais jų išspausdinau 22. Pasirašydavau ne tik pavarde, bet ir įvairiausiais slapyvardžiais: L. Zinys, L. Žilvys, L. Mikas, L. Zubavičius…
Kiek vėliau abudu su Leonardu pradėjome lankyti Židikų vidurinę mokyklą. Per atostogas dviračiais važinėjome po Mažeikių ir Sedos rajonus ir rinkdavome „medžiagą“. Kartais susėdę Varduvos ar Ventos paupiuose ne tik ilsėdavomės ir užkandžiaudavome, bet paskubom parašydavome kokį straipsnelį. Jau bandėme „sukurpti“ ir reportažą, feljetoną, plačiau aprašyti kolūkių susirinkimus, apylinkių tarybų posėdžius, griebdavomės pačių įvairiausių temų: sienlaikraščių apžvalgos, ūkio darbai, kaimų buitis, pirmūnų portretai, klubų – skaityklų veikla… Išdrįsome pakritikuoti neveiklius brigadininkus, apsileidėlius, stikliuko mėgėjus. Aš paskelbiau net pirmuosius eilėraščius (beje, 1953 m. birželio (!) 24 d. laikraštyje).
Atmintyje įstrigo bene svarbiausias to meto įvykis – rajono laikraščio bendradarbių ir neetatinių korespondentų susirinkimas (gal konferencija) . Su Leonardu dviračiais numynėme pagelžkelio takeliu (22 km.), o netoli Mažeikių nutrūko mano dviračio grandinė. Išeitis buvo viena – važiuoti dviese Leonardo dviračiu. Mieste nusiprausėm, kiek apsitvarkėm ir… Salėje sėdėjome ausis suglaudę, bijodami ir pajudėti šalia solidžių dėdžių. Laikraščio redaktorius (rodos, Butkus) mus, jaunuosius kaimo korespondentus, išgyrė, apdovanojo padėkos raštais. Nuo tada ilgesnius rašinius pasirašydavau „K. R. korespondentas“.
Vėliau, kai mūsų keliai su Leonardu išsiskyrė ir aš jau mokiausi Vilniaus bibliotekininkystės technikume (troškau savo gyvenimą susieti su knyga), pradėjau rašinius spausdinti respublikinėje spaudoje: „Komjaunimo tiesoje“, „Literatūroje ir mene“, „Tiesoje“. Turiu surinkęs ir išsaugojęs beveik visą savo „produkciją“. Aplankuose – daugiau kaip 3000 periodikoje skelbtų įvairaus žanro ir apimties rašinių.
Dar keletą žodžių apie Leonardą Lenkauską. Gabus literatas, puikus tekstologas, kalbos žinovas, baigęs Vilniaus universitetą, dirbo redaktoriumi „Vagos“ leidykloje Vilniuje. Vieną vasarą, atostogaudamas Giruliuose, nuskendo Baltijos jūroje…
Antras birželis. 1966
Man birželis – lemtingas mėnuo. Šį kartą – 1966 metų (tai irgi šioks toks jubiliejus!). Man, jau šiek tiek žinomam literatui, „Minties“ leidykla pasiūlė parašyti apie 1941 metais įkurtą pirmąjį kolūkį Lietuvoje. Nuvažiavau į Akmenę. Keletą dienų vaikščiojau po Dabikinės, Gulbinų, Montariškių ir kitus kaimus. Sutikau ne vieną anų laikų kolūkietį. Rūpėjo jų gyvenimai, darbai ir žygiai, rūpesčiai ir svajonės, imtynės su laiku, netektys ir nusivylimai. Daug ką išgirdau, sužinojau, užsirašiau. Teliko sėsti prie darbo.
Dažniausiai anksti rytais įsitaisydavau virtuvėje. Užkurdavau krosnelę (centrinio šildymo nebuvo), nekantriai laukdavau, kol įsidegs ir smagiai sužėruos ugnelė. Pastūmėjęs toliau indus ir pasidaręs vietos, kol šeiminykščiai miegodavo, sėsdavau prie stalo ir rašydavau, braukydavau, taisydavau ir vėl rašydavau. Virš galvos ant virvutės džiūdavo pirmagimio sūnaus Laisvydo palutės… Per mėnesį ar du parašiau gana lyrišką, kas be ko – gana patetišką ir idealizuotą apybraižą.
Ir štai po ilgo rudens ir žiemos, nužydėjus pavasariui gaunu išspausdintas kelias knygeles „Jie buvo pirmieji“. 68 nedideli puslapiai. Tiražas – 2000 egzempliorių. Kaina – 9 kapeikos… Ką ir sakyti – džiaugiausi. Vieną knygelę padovanojau savo viršininkui. Kaip tik tuo metu atvažiavo poetas Eduardas Mieželaitis – žemaičiai jį rinko deputatu į Aukščiausiąją Tarybą. Mano viršininkas išėmė iš seifo knygelę ir padavė poetui: „Štai, ir jis parašė“. Aš sėdėjau išraudęs ir laukiau, ką pasakys svečias. Šis pavartė, kukliai šypsodamasis tepasakė: „Gerai, gerai…“ ir padėjo ant stalo. Vėliau su Eduardu Mieželaičiu nemažai bendravome. Apie tai, kad kažkada vienas pirmųjų savo rankose laikė mano „raštus“, niekada neužsiminė…
Per tą šešiadešimtmetį parašiau ir išleidau 74 knygas – apybraižas, esė, apsakymus, apysakas, sakmes, legendas, romanus, knygeles vaikams. Kuo toliau, tuo labiau tolau nuo žurnalistikos. Dabar spaudai teparašau tik vieną kitą recenziją, kokį žodį draugams, epizodiškai dalyvauju senjorų (MES) klubo veikloje. Tačiau žurnalistikos niekada neišsižadėjau. Juk trečdalį gyvenimo dirbau spaudoje. Kaip anksčiau, taip ir dabar teigiu: knyga, gamta, žmogus – mano malda, mano filosofija ir mano likimas.
Vietoj pabaigos
Sodinu žodį lyg medį ir tikiuosi, kad vieną rytą pabudęs jo žaliose šakose išvysiu paukščius, susisukusius šiltas gūžtas. Jie sveikins su ateinančia saule, purtys nuo lapų rasos lašus ir giesme gaivins visuomet alkaną mano sielą.
Vladimiro Beresniovo (vlaber) piešinys
