Česlovas Iškauskas, vilnietis, LŽS narys
Mano senų knygų lentynėlė nėra gausi. Bet štai šis 1946 metais išleistas dvitomis turi ypatingą istoriją. 1971 m.etaisįstojęs į Vilniaus universitetą pusmetį gyvenau pas dėdę (teisingiau – pusbrolį) Juozą Iškauską tuometinėje Gorkio gatvėje (kur buvo aukštųjų mokyklų poliklinika). Arti universitetas, pats Senamiestis, taigi, puiki vietą „kaimo jurgiui” tobulėti…
Dėdė dirbo dėstytoju Filologijos fakultete, paskui „Minties” leidykloje ir buvo sukaupęs nemažą biblioteką. Kai jo nebūdavo, aš prislinkdavau jo kambaryje prie knygų spintų ir ilgau mėgaudavausi šiais archyvais.
Vieną kartą jis grįžo anksčiau ir mane sučiupo sėdintį ant grindų ir apsikrovusį inkunabulais… Oi, gavau barti… Bet paskui sušvelnėjo, pagyrė, kad domiuosi knygomis ir – padovanojo gal dešimt retų leidinių, o vienas iš jų – šis pokarių leistas ir jau apšiuręs V. Mykolaičio – Putino dvitomis, kuris tapo mano gyvenimo kelrodžiu. Išsirašinėjau citatas, posakius, dienoraštyje nagrinėjau Liudo Vasario klystkelius, gretinau su garsaus rašytojo biografija…
Tiesa, keletas unikalių knygelių dingo, kai retai grįždavau į gimtinę, o ten siautė visokie Tėvo draugeliai, prilįsdavę ir prie mano knygų…
Bet mano gyvenimo kredo „Omnea mea mecum porto” („Viską, kas mano, su savimi nešuosi”) tebėra geriausias posakis iki šiol… „Mylėkime knygas labiau už moteris”, – sakė mano a.a. dėdė…
