Traukiantis šviesiajam metų laikui kaimo žmonės dabar dažniau prisėda prie televizorių. Didieji rudens darbai nudirbti, derlius po stogu, laukai suarti, užsėti. Galima ir šiek tiek atsipūsti, daugiau laiko skirti dvasiniam poilsiui, pažinimui. O kur daugiau pavakarosi, kai taip ištuštėjo kaimai, kai viena po kitos užsidarinėja mokyklos, buvę kultūros židiniai?Ne vienam sodiečiui, ypač sulaukusiam garbingesnio amžiaus (jaunimo kaime likę ne tiek jau daug), televizija yra tapusi savotišku langu į pasaulį, žinių ir pramogų šaltiniu. Ir ką jis pro jį mato?
Vieną po kito sukamas „muilo operas“ – jau ne tik meksikietiškus ar australų, bet ir turkų serialus. Ir dar visą krūvą savų – lietuviškų, kepamų tokiu pat stiliumi kaip ir tie užsienietiški, su naiviomis, sunkiai įtikimomis situacijomis ir dar naivesniais dialogais.
O kiek visokių televizijos „atvirų“ pokalbių laidų, kurias žiūrėdamas neretai nežinai – piktintis ar juoktis. Anądien vienoje „švietėjiškoje“ laidoje jos vedėjai, susikvietę lietuviškas žvaigždes ir kylančias „žvaigždutes“, vertė jas atvirauti – visai Lietuvai prisipažinti, ar dažnai ir kaip užkietėja jų viduriai, kaip ir kuo kvepia ar dvokia, kokios spalvos jų šlapimas…
Nežinau, kaip kitiems, bet bent jau man dabar, išvydus televizijos ekrane ar gyvenime tos laidos dalyves – žinomą kaunietę dainininkę ir šiaip „žvaigždutes“ – sunku atsikratyti tada jų susikurto išmatų ir šlapimo „analitikių“ įvaizdžio.
Gana populiariose televizijos laidose „Lietuvos balsas“, „Auksinis balsas“ ir kitose panašiose žiūrovus vis dažniau nuvilia įkyrėję, iš vieno televizijos projekto į kitą migruojantys tie patys vedėjai, „specais“ tapę įvairių komisijų nariai. Ar tikrai jau Lietuvoje neliko „šviežesnių“ veidų, turinčių ir muzikinį išsilavinimą, ir galinčių profesionaliau vertinti tokiose laidose dalyvaujančių dainininkų balsus, jų muzikinius sugebėjimus, o ne sapalioti „kokia graži suknelė, kokie aukšti spalvingi batai…“?
Graudu žiūrėti, kai rimtesnio muzikinio išsilavinimo neturintis kokio nors projekto komisijos narys ima vograuti apie aukštus ir žemus tonus, intonaciją, įsileidžia į ilgus, nieko bendro nei su dainininkais, nei su konkursu neturinčius beprasmiškus plepalus, svaidosi tik jam vienam (ar vienai) atrodančiomis „šmaikščiomis“ replikomis, pašaipomis ir netgi neįtikusių dalyvių įžeidinėjimais. Gal jie mano, kad mūsų televizijos žiūrovai tokie buki, jog juos būtinai reikia maitinti tokia absurdų koše?
Neretai atrodo, kad būtent tie komisijų nariai, o ne projektų dalyviai, dainininkai, šokėjai čia svarbiausi, nes „vertintojų“ tauškalai trunka daug kartų ilgiau, negu pati daina ar šokis. Dažnas „balsų“ konkursų komisijos narys puola vertinti ne dainą – tai sunkiau, o tai, į kurią pusę dainininkas labiau žiūrėjo, ar šypsojosi savo partnerei, kuo buvo apsirengęs, kokia jo šukuosena, buvo gražus ar negražus. Lyg tai būtų ne dainos, o sovietmečio agitbrigadų šou ar gyvų „klipų“ konkursas.
Dauguma per Lietuvos televizijas rodomų muzikinių projektų nėra originalūs, o nupirkti iš užsienio kompanijų ir adaptuoti vietos žiūrovų rinkai. Pamaigę pultelį nesunkiai tokių pačių atrasime ir kitų šalių televizijose. Tik tiek absurdiškų komisijų narių plepalų tikrai niekur neišgirsime. Ar verta po to stebėtis ir piktintis, kad kai kurie žiūrovai žiūri to paties formato rusiškus, vokiškus ar lenkiškus projektus, kur ir dalyvių, ir komisijos narių lygis kur kas aukštesnis?
Visai be reikalo kai kurie prodiuseriai mano, kad Lietuvoje daugiausia televizorių žiūri kaimo gyventojai, todėl jiems viskas tiks. Visai ne – miestiečiai į tą elektroninę dėžę spokso kur kas ilgiau – vidutiniškai per parą beveik 4 valandas, o sodiečiai – vos šiek tiek daugiau kaip tris ir tai dažniausiai ilgais rudens ar žiemos vakarais, o ne darbymečiu.
Pagaliau, ar labai didelį pasirinkimą turi kaime gyvenantys televizijos žiūrovai? LRT transliuojamą edukacinę-reklaminę laidą „Kaimo akademija“, savotišku reiškiniu tapusį serialą „Naisių vasarą“, dar vieną kitą. Tiesa, būta ne vieno bandymo padėti televizijoje surasti ūkininkui žmoną, parodyti, kaip mūsiškės miesto „žvaigždutės“ bandė įsijausti į kaimo gyvenimą ir jo darbus. Tačiau tai buvo labiau panašu į parodiją.
Prieš porą metų plykstelėjęs skaitmeninės televizijos bumas ir aimanos, kad nemažai kaimo gyventojų, išjungus analoginę, ekranuose matys tik sniegą, jau praeityje. Vieni įsigijo priedėlius, antenas, kiti – naujus televizorius. Statistika teigia, kad dabar Lietuvoje televizorius turi 98,8 proc. gyventojų, trečdalis – po du, o dešimtadalis – net po tris. Tik 1,2 proc. žmonių teigia apskritai nežiūrintys televizijos programų.
Rugsėjį „Spinter tyrimai“ atlikta reprezentatyvi apklausa parodė, kad net 62 proc. respondentų laisvu metu įsijungia televizorių. Dauguma lietuvių savo namus pirmiausia suvokia kaip erdvę, kurioje galima atsipalaiduoti ir pailsėti. Kitaip tariant, namai yra vieta, kur gali tiesiog nieko neveikti ir spoksoti į televizorių, deja, suryjantį didžiąją mūsų laisvalaikio dalį. Anot psichoterapeuto Olego Lapino, televizoriaus žiūrėjimas – lyg transas, į kurį žmogus pasineria ieškodamas vidinės ramybės. Gaila tik, kad vietoj jos neretai esame priversti ragauti neekologišką įvairių vedėjų ir komisijos narių sumaišytą surogato viralą. Viena iš televizijų taip ir pavadino savo laidą – „Viral`as“. Ką gi, ačiū bent jau už atvirumą.
Ar nėra išeities? Žinoma, yra – perjungti kanalą. Bet labai nesidžiaukite tokia galimybe. Jei tada bus reklamos metas, tik ją regėsite ir kituose kanaluose. Šiaip jau karteliniai susitarimai yra draudžiami, už tai netgi griežtai baudžiama. Tik ne televizijose. Ir niekas deramai negali paaiškinti, kodėl čia šis įstatymas negalioja. Tad kartais nieko kito nebelieka, tik paspausti dar vieną, dažniausiai raudoną, mygtuką: išjungti, negu stebeilytis į mūsiškį pasaulėlį pro gerokai apmusijusį televizijos langą.
Nuotraukoje: Publikacijos autorius, Laikraščio ,,Ūkininko patarėjas” žurnalistas Stasys Jokūbaitis
Laikraščio ,,Ūkininko patarėjas” nuotr.