Nuostabus dalykas yra ritualiniai renginiai: visokie orūs posėdžiai, konferencijos, suvažiavimai. Kai kas sako, kad tai – priverstinė nuobodybė, o aš – ne. Kol vyksta būtini formalumai (pranešimai, diskusijos, rinkimai ir t.t.), galima patogiai kiūtoti kėdėje ir leistis į… prisiminimus. Tokia puiki proga susidarė ir per pastarąjį LŽS šešioliktąjį suvažiavimą Vilniaus Rotušėje. Taigi…(Nuotraukoje: Vilnietis LŽS ir NŽKA narys P.S.Krivickas)
…Buvo vėlyvas 1962 metų ruduo. Į LKP CK politinio švietimo namus Vilniuje (dabartinėje Kaštonų gatvėje) sukviestas kažkoks didžiulis plenumas. Į jį suvažiavo kompartiniai funkcionieriai, įstaigų ir įmonių vadovai iš visų rajonų ir miestų. Po skambučio visi to sambūrio dalyviai pro trejas dvivėres duris suguža į erdvią aukštalubę salę. Prezidiume – visas LKP centro komiteto biuras su Antanu Sniečkumi priešakyje. Beje, tada buvo pats uoliausias (ir kvailiausias mūsų platumoms) chruščiovinio kukurūzų garbinimo metas.
Man į salę lįsti nebūtina, nes, kaip LŽS atstovas, savo paruošiamąjį darbą jau esu atlikęs („medžiagos“ vadų pranešimams rinkimas, projektų derinimas, organizavimo rūpesčiai). Stoviniuoju vestibiulyje arčiau bufeto. Ten bus galima ramiai atsigerti kavos, kol vyks ilgieji plepalai.
Deja… Pajuntu ant dešinio peties nusileidžiant stiprią ranką. Atsigręžiu. Į mane žvelgia rūstokos vieno LKP CK instruktoriaus akys. Jis sako: „Tau duodamas atsakingas pavedimas!” – ir ištiesia man dvimetrinį kukurūzo stiebą su burbuole. Išgirstu instrukciją: kai atsivers pirmosios durys, turėsiu su tuo kukurūzu, lyg su kokia iškilmių vėliava, praeiti tarp žiūrovų ir prezidiumo, stabtelėti ties tribūna ir grįžti atgal. Vėl pajuntu tapštelėjimą per petį. Įžengiu salėn, iškilmingai iškėlęs kukurūzą, ir judu link tribūnos į kitą salės kraštą. Iš tribūnos jau patetiškai griaudi pats Sniečkus. Man priartėjus ir stabtelėjus, jis teatrališkai mosteli į tą augalą ir pakiliai taria:
– Draugai! Štai kultūra, kuri Tarybų Lietuvos žemės ūkį išves į neregėtas aukštumas!
Per salę nuošia griausmingi plojimai, o aš lėtai iškulniuoju su iškeltu kukurūzu. Išeina, kad taip prisidėjau prie kvadratinio-lizdinio kukurūzų diegimo Lietuvoje (kaltas esu). Tarp jo nesėkmės priežasčių buvo ir ta, jog varnos bei kovai greitai perprato kvadratiškai-lizdinės sėjos esmę ir tiksliai kas septyniasdešimt centimetrų išsikapstydavo dirvon įdiegtas sėklas…
Vilnius, 2014 11 22