Vidas Mačiulis, TV laidos ,,Krepšinio pasaulyje” redaktorius
Lietuva atsisveikino su krepšinio tėvu biržiečiu Vladu Garastu, Kaune gyvenusiu keturiasdešimt septynerius metus. Tiek pat laiko buvome artimi bičiuliai, nuo pirmojo interviu 1979-ųjų kovo mėnesį Kauno sporto halėje iki paskutinio mūsų susitikimo birželio pirmąją savaitę K. Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės palatoje. Žinojau trenerio širgėlą ir džiaugsmą, norą gyventi, bet kelionę užbaigti be skausmo ir ne ,,daržove“ lovoje… Išsipildė trenerio norai, nes jis ramiai ir be dejonių užmigo eidamas 95-uosius. Skaudžią tėvelio netektį išgyveno dukra Jolanta ir jos šeima, vaikaičiai Vladas ir Rokas, artimieji, bičiuliai, draugai, visi, kurie pažinojo velionį. Ir dvasininkai, nors mes krepšinį vadiname ,,antrąja religija“, su liūdesiu atsisveikino su Vladu Garastu. Šv. mišias už velionį aukojęs arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas ir į kapus palydėjęs kunigas, edukologijos daktaras, poetas Nerijus Pipiras ne religiniais pamokymais, bet paprastu, įtikinamu žodžiu atskleidė prasmingą ir pasiaukojantį iškylaus Vlado Garasto gyvenimą. Daug kartų man teko kapinėse vesti atsisveikinimo ceremoniją, tačiau tokių, iš širdies pasakytų žodžių, retai kada tenka išgirsti, kaip ir regėti kelis šimtus žmonių, atėjusių į Petrašiūnų panteoną.
Kolegos žurnalistai, fotografai, operatoriai nuo pirmų minučių buvo šarvojimo salėje ir iki paskutinių – kapinėse. ,,Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės vyr.treneris, Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Vladas Garastas niekam niekada neatsisakydavo duoti interviu. Net telefonu pasakydavo savo nuomonę bet kokiu klausimu. Ir už tą savo atvirumą, neapgalvotą žodį, buvo skaudžiai nuviltas. Vienas korespondentas, neilgai buvęs laikraščio redakcijos bendradarbiu, užklausęs trenerio apie krepšininkus legionierius ir išgirdęs atsakymą, kad mums nereikia tų negrų, ne tik išspausdino laikraštyje, bet ir kreipėsi dėl rasinės diskriminacijos į teisėsaugą … Prokuratūra, pasitelkusi kalbininkus ir žurnalistų inspektorius, ilgai nagrinėjo V.Garasto, kuris visada buvo tolerantiškas visoms tautoms ir rasėms, ,,nusikaltimą“. Byla nebuvo iškelta, tačiau daug bemiegių naktų kainavo jautriam žmogui ta istorija. Kitas kolega, televizijos komentatorius, būdamas su ,,Žalgiriu“ sovietų sąjungos miesteuose TV transliacijų metu operatorių prašė rodyti tribūnoje sėdinčią trenerio žmoną. Sugrįžęs į Kauną, miesto švietimo skyriui siūlė bausti I.Garastienę, kad ji, fizinio lavinimo mokytoja, ne atostogų metu yra su žalgiriečiais. Miesto ir sportinių organizacijų vadovams taip pat skundė jam nepatinkantį trenerį iš ,,kaimo“… Tų garsių kolegų – jau nėra šioje žemėje, o anapilin tada palydėjo vos kelioli artimieji, kai jų niekinamą trenerį – keli šimtai žmonių.
Vladas Garastas – amžiams liko Lietuvos sporto istorijoje, jį visada prisimins tie, kurie žino, koks tai buvo Žmogus. Kolegoms žurnalistams laidotuvių dieną duodamas interviu sakiau, kad Kauno krepšinio namams, kuriuose yra skyrius, skirtas legendiniam treneriui, turi būti suteiktas Vlado Garasto vardas. Tai pakartojau ir kalbėdamas Petrašiūnų kapinėse. Tam nereikia nei naujų investicijų, nei ,,referendumo“, nors jeigu jis vyktų, visi pasakytų: Taip. Neatsirastų pavydžių žmonių, kokiu niekada nebuvo atviraširdis aukštaitis, palaidotas šalia žmonos Irenos ir sūnaus Virgilijaus. Amžinąjį atilsį visiems…
www.kaunozurnalistai.lt nuotr.