Kažkam Seime vėl nepatiko žurnalistų apranga, kažkam pramoginio turinio laidos – gyvenimą gadina, kažkam norisi turėti nepasiekiamus koridorius, kuriuose jie galėtų saugiai pasislėpti ir nereiktų atsakyti prieš „ketvirtąją valdžią“. Ne pirmą kartą Seimo koridoriuose sklando pasiūlymai apriboti žurnalistų darbą, tačiau kiekvienąkart tokie bandymai sukelia tik šypseną.Daugelis nepamiršo prieš šešerius metus subliuškusių Arūno Valinsko siekių imtis kovos Seime prieš „įkyriuosius“ žurnalistus. Anuomet buvo uždrausta tam tikrose vietose filmuoti ir fotografuoti. Kuo viskas baigėsi? Po pusmečio draudimai buvo panaikinti. Šiandien siūlomi dar griežtesni apribojimai.
Seimo nariai tyčia ar netyčia vis pamiršta, kad yra vieši asmenys ir negali slėpti tiek savo darbinį, tiek asmeninį gyvenimą. Kolegos, patys kėlėte savo kandidatūras, buvote išrinkti, nes jumis pasitikėjo. Prisiėmėte daug 5sipareigojimų, bet pamiršote savo pareigas. Tarp jų – besąlygišką informacijos teikimas žiniasklaidai, net ir dėl klausimo apie prieš dvidešimt metų padarytą avariją, vieno lito neatitikimą pajamų deklaracijoje, nesantuokinius vaikus ar jūsų katino vardą. Visuomenė apie mus viską turi teisę žinoti.
Per ilgus darbo Seime metus neteko matyti iššaukiančiai besirengiančių žurnalistų. Man žurnalistika – savotiška laisvoji profesija. Kūrybinis darbas niekada nebūna lengvas, o kai per dieną turi aplankyti kelias institucijas, renginius ir parengti interviu – patogi apranga tampa tiesiog būtinybe. Nesiekiu įtikti žurnalistams, nes žinau, kad tokiais pigiais triukais jų „nenupirksiu“, o ir niekada nesiekčiau to daryti. Tačiau visuomenė turi teisę žinoti, kad ne visi politikai vienodi, kaip ir ne visa žiniasklaida bloga.
Akivaizdu, kad žurnalistų laisvę apriboti panorę Lietuvos seimo nariai žiūri į veidrodį ir pyksta ant jo, kad rodo kreivą vaizdą pamiršdami, kad veidrodis niekada nemeluoja. Žinoma, veidrodis gali tikrai būti brokuotas, suskilęs, kažkoks neaiškus, bet tai nereiškia, kad visi veidrodžiai tokie, o ne tik tas vienas.
Tikriausiai ir žurnalistai neprieštaraus, kad ir tarp jų kolegų pasitaiko nesąžiningų, neprofesionalių, nežinia kam ir už ką dirbančių ar paprasčiausiai „atidirbančių“… Tuo žiniasklaida niekuo nesiskiria nuo bet kurios kitos veiklos srities.
Ar turėtume žurnalistams kelti aukštesnius reikalavimus dėl jų ypatingo statuso? Žinoma! Turi būti aiškinamasi dėl kiekvieno atvejo, kai pateikiama neteisinga ar tendencinga informacija, iškraipomi faktai. Tačiau nebandykime keršyti visiems.
Todėl ir apmaudu, kad kai kurie Lietuvos politikai sukompromituoja žodžius „politika“ ir „valdžia“. Esu tikras, jeigu ne žiniasklaida, tokių politikų būtų dar daugiau. Kai tau paskambina ar prieš tave įjungia filmavimo kamerą – stoji į akistatą ne su žurnalistu ar operatoriumi, o su visuomene, kuri tave išrinko ir turi teisę žinoti. Apie viską.
Mes politikai nuolat šnekame apie kontrolės įvairiose srityse būtinybę: kad kiekvienas biudžeto centas būtų išleistas efektyviai, kad pareigūnų priimami sprendimai būtų teisingi, nešališki ir pagal įstatymus. Kas geriau kontroliuos politiko darbą, jeigu ne žiniasklaida? Dėl to ji pelnytai ir vadinama viena iš valdžių.
Jegu kas išdrįstų Europos Parlamente apriboti žiniasklaidos darbą ar paprasčiausiai pasiūlyti, kad Parlamento patalpose žurnalistą nuolat lydėtų apsaugos darbuotojai – būtų nesuprastas, ,,nušvilptas” ir pastatytas į vietą. Čia žurnalistų keliolika kartų daugiau nei Lietuvoje, ne be jų neįsivaizduojamas kasdienis Parlamento darbas.
Ir Lietuvos Seime nesutikti žurnalistų būtų daugiau nei keista. Vengti su jais bendrauti ir nenorėti atsiskaityti – nepateisinamas elgesys. Ir tebūnie ta ketvirtoji valdžia už kiekvieno Seimo koridoriaus kampo, kad mes politikai niekuomet nepamirštume, kaip čia atsiradome ir kam esami skolingi. O jeigu žiniasklaidos prieš mus pastatytas veidrodis rodys kreivai, prisiminkime, kad ne veidrodis dėl to yra kaltas!
Dailininko, LŽS nario Vladimiro Beresniovo piešinys