Ir tas oro atšalimas ir žvakių mirgėjimas tamsoje, ir kartais net sniegas, viskas kaip ir kiekvienais metais, per lapkričio pirmąją. Ir chrizantemos, ir mašinų eilės, ir žmonės geresniais drabužiais, nei kasdien, kaip į koncertą. Ir žodžiai, kurie visai neveikia širdies, tik ausis: „Aš tavęs nepamiršiu“, „Kaip man tavęs trūksta“, „Tu visada gyvensi mano mintyse…“ Ir toks neteisingas supratimas, kad pasaulis skirtas gyviesiems, o mirusiems – anapilis, debesys, dar kažkas, apie ką pasakoja skirtingos religijos. Bet, jei žiūrėdama į likusį mamos žiedą, kuris paprastai guli neliečiamas stiklinėj dėželėj aš prisimenu, kaip jį maudavosi ant piršto eidama į darbą?
Jei prisimenu, kokią rezginę produktų ji parnešdavo, grįždama iš darbo namo? Kaip atrodė tos rezginės akutės ir kas pro jas kyšodavo. Jei turiu jos kryželiu siuvinėtas staltiesėles, jei jos išliko, kaip įrodymai, kurie gali ją paliudyti, tai jos nėra tik čia, mano kambaryje, bet kartu ir pilna, nesdaugybė daiktų gali tai patvirtinti. Juk net gyvųjų teisme yra labai svarbūs liudininkų parodymai. O kiek liudijimų, kurių nei paliesi, nei pačiupinėsi gyvena galvoje: jos pasakymai, juokai, aš labai dažnai juos naudoju kalbėdama. Tai yra ji, ar ne?
O kur tas žmogus, kuris prieš šimtą metų pagamino ąžuolinį stalą mano svetainėje? Ar gali būti, kad medžio amžius ilgesnis, nei meistro? Juk ryto tyloje plikydama kavą ir atsargiai ant jo paviršiaus dėdama puodelį, aiškiai matau, kaip meistras braukė ranka dulkes nuo šlifuojamos stalo kojos, kaip atsitraukęs per kokį metrą, žiūrėdamas iš šalies, pats gėrėjosi savo darbu ir gal net įsivaizdavo mane? Juk turėjo įsivaizduoti, kad žmonės džiaugsis tokiu gerai padarytu daiktu. Vadinasi meistras taip pat kažkur yra, tik aš nežinau jo pavardės ir kaip atrodė jo veidas.
Ar gali būti, kad medis, kurio išmėtytus kaštonus renku keikdamasi kiekvieną rudenį, nebeišsaugojo jį sodinusio žmogaus delnų antspaudo? O stogo skarda, atplukdyta iš Anglijos laivu ir aštuoniasdešimt metų išlaikiusi visai neišblukusį, pieštą gamyklos antspaudą? Ką ji prisimena? Juk dėl to ir išlaikė nesurūdijusi, kad tie, kurie darė, sudėjo į ją ir savo energiją. Vadinasi, vien nedideliame mano pasaulyje gyvi tų, anuomet buvusių žmonių atspindžiai, palinkėjimai, darbai.
Ji sako: „Kai numirsiu, tai tik sudeginkit. Ir išberkit pelenus į Nemuną, prie kurio augau vaikystėj. Ar išbersit?“ – klausia mano vieniša kaimynė. – „Nebus kam prisiminti, nereikia nei kapo, kas tvarkys?“ Taip suprantu, kad visa ko esmė – atmintis. Jautri, nepažeista nuoskaudų ar alzheimerio. Tokia, kurioje gali gyventi prisiminimai. Nepatinka man ta nuostata, kad nereikia savo relikvijų palikti vaikams. Išvalyti podėlius ir atsikratyti daiktų. Ženklų, kurie žymėjo gyvenimo kartu stoteles. Ką žinotume apie buvusias civilizacijas, jei ne atmintis, perduota ar užrašyta, ar palikta daiktuose.
Vaikystėje mėgau paveikslą, kuriame buvo pavaizduotas sodas. Daug vaisiais apkibusių medžių, vaikštantys poromis ir po vieną besišypsantys žmonės. Jo pavadinimas buvo – „Rojus“. Ir tuomet man labai norėjosi į jį pakliūti, tais laikais tiek vaisių nebuvo nei vienoj parduotuvėj. O šiandien suprantu, kad nuo to laiko, kai gimiau, visą laiką gyvenau ir man tai patinka. Nes gyventi – tai matyti veidus – artimųjų ir kaimynų, ir visai nepažįstamų žmonių, bendradarbių, praeivių.
Mokyklos ir studijų draugų, tų, kurie liko atmintyje, tik kaip šėšėliai, ir tų, kuriuos sutinki parduotuvėj, tų, kuriuos jau pametei ir niekada nebesužinosi, ar jie dar gyvi. Rinkti šypsenas, retas, bet mielas ir gerus žodžius. Ir jais kai kada dalintis. Jausti šilumą, kai gali padėti, kai tau padeda, kai kažkas pasisiūlo už tave pabaigti darbą ar tiesiog atkiša saldainį.
Man patinka rinkti kitų ir palikti savus ženklus. Gal todėl nemėgstu kartu su visais per Vėlines traukti į kapus. Skaičiuoti, pas ką ant kapo dega daugiau žvakių. Kapuose nėra mano artimų žmonių. Ten, paslėgti po sunkiais akmenimis, guli tik jų kaulai. O jie ir toliau gyvena atmintyje, kol gyvenu. Ir prisimenu.
Nuotraukoje: Publikacijos autorė, ,,Šeimininkės” žurnalo žurnalistė, LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos narė Daiva Budrienė