Nustembu atradusi, kad žmonija labai pasikeitė per paskutinius trisdešimt metų. Kas tarybmečiu sakydavo, kad yra nemotyvuotas darbui? Kas apskritai kalbėjo apie motyvaciją? Kada ji atsirado? Girdžiu, kaip garsiausias Lietuvos bedarbis piktinasi: esą jis negali atidirbti savo seniūnijoje viešųjų darbų už socialinę išmoką, jam tai panašu į vergovę. Jis net Strasbūrui pasiskundė, o garsiausia Lietuvos ekonomistė pritaria, negali sakyti, kad ji neteisi: visuomenei naudingas darbas už socialinę pašalpą esąs labai pigus, jis nemotyvuoja žmogaus atljkti jį gerai. O pažįstamo antroko nemotyvuoja tėvų bausmės. Jis taip ir paaiškino: „Aš neturiu jokio motyvo vesti ryte į lauką šuns, jei iš vakaro už tai, kad jo neišvedžiau, tėvai paliko mane be vakarinės kokakolos stiklinės.“
Stebiuosi, kaip žmonija per tuos trisdešimt metų patobulėjo. Jau numanau, kad pati nusiraučiau plaukus, jei vieną rytą interneto paieškos sistema „Goo-gle“ išraitytų špygą. Kaip viską pasaulyje sužinočiau? Iš kur ištraukčiau visą informaciją apie reikalingus ir nereikalingus asmenis? Kas man papasakotų, kaip garsi dainininkė perėjo savo gyvenimo pragaro ratus ir kelių dietų laikėsi kitas žymus dainininkas? Bibliotekoje ieškočiau? Kartotekoje?
Skaitau internete: „Kiekvienas informacinių technologijų startuolis, prieš pradėdamas veikti, galvoja, kaip tapti tos srities „Google‘u“. Šita žinia perlieja mane tarsi karštu vandeniu: o kuo savo srityje norėčiau tapti aš? Gal E. L. James? Tuo, kas parašė „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“? Tai vyras ar moteris? Tuoj patikrinu „Google‘e“. Moteris… Beje, dar visai paauglys tas „Google‘as“, o jau tokį perversmą padarė, tiesiog proveržį… Dar du nauji žodžiai. Nes prieš trisdešimt metų mes niekur nesiveržėm, nebuvo kur.
Pavydu, kai girdžiu jauną vaikiną, sakantį: „Dabar išsikėliau tikslą siekti karjeros. Visi malonumai į šalį, kol tapsiu lyderiu.“ Karjeristas prieš trisdešimt metų buvo beveik nevartojamas žodis. Nebent viešame partinių grupelės susirinkime, svarstant kolegos elgesį. Galėjai pradėjęs dirbti įmonėje kurjeriu po trisdešimt metų tapti jos direktoriumi. Ir tai vadinosi sunkus darbininko kelias, jokiu būdu ne karjera. Dauguma ir ėjo tuo keliu, žingsnelis po žingsnelio: suvirintojas, brigadininkas, cecho viršininkas… Kam galėčiau garsiai pasakyti, kad man visai nerūpi karjera? Kokios reakcijos sulaukčiau?
Jei nuoširdžiai, man patinka naujas žodis „dizaineris“. Kaip ir stilistas. Net neįsivaizduoju, kaip be jų išsiversčiau. Bjauru prisiminti, kad dar prieš trisdešimt metų drabužių dizaineres vadino siuvėjomis, batų – tiesiog batsiuviais, rankinių – odinės galanterijos meistrais, plaukų stilistes – kirpėjomis, o makiažo – grimuotojomis. Tiesa, anais laikais nebuvo net atitikmens interjero dizaineriams, nes chruščiovkės buvo taip patogiai suprojektuotos, kad niekam galvos nereikėtų sukti, net dizaineriui. O kaip šiandien išsiverstume be baldų dizainerio? Turėtume sakyti tiesiog stalius?
Labai patobulėjo žmonija per juokingai trumpą laiką. Tokių protingų žodžių atsirado mūsų kalboje: technologijos, viešoji komunikacija, žaliaval-gystė, vadybininkas, rinkodara ir rinkotyra, akcijų indeksai, nekilnojamojo turto rinka… Vardinčiau ir vardinčiau, taip melodingai skamba. Todėl, kai atėjau į tapytojos Elenos Balsiukaitės-Brazdžiū-nienės parodos atidarymą ir pamačiau, kad ji dėvi lietpaltį, ant kurio nugaros negrabia ranka parašyta: „Aš esu daktaras Meilė“, labai nusivyliau.
Toks nusenęs, tiesiog nedovanotinai nemodernus pasakymas. Ir kam jis gali būti įdomus šiandien?