Kaitra taip išdegino galvą, kad joje negyvena nė viena mintis.
Rugpjūtis – rudens nuojauta. Žolinė.
Tarp miškų, kalnelių ir pakalnių, pušyne, stovi vienišas dviratis, matyti aukšta tvora ir medinė bažnyčia.
Paparčiai. Moterų, kurios gyvena tyloje ir vienumoje, vienuolynas. Betliejaus seserys.
Bažnyčia, į kurią renkasi, šeima su penkiais vaikais, neįgalūs žmonės su palydovais, pora, kuri laikosi už rankų. Kiti. Jų nedaug, nes į vienuolių maldos vietą bažnyčioje prašalaičiai neįleidžiami.Jie ant grindų, kelių suolų, tamsioje patalpoje už ažūrinių vartų. Arba balkone. Karšta. Tylu.
Vienuolės gieda. Baltai apsirengusios, prie sienų įrengtose pavienėse vietose, kad nematytų viena kitos.
Pro langus bažnyčios palubėje įlenda saulė, ištiesia spindulius ant betoninių grindų. Prasideda baltoji mistika: jų balsai, rodosi, valo erdvę, nepastebi, kada, bet matai jas tai klūpinčias, tai žemai nusilenkusias prieš Švenčiausiąjį, tai parpuolusias ant žemės.
Tyli net vaikai.
Tik saulės dryžiai, žvakelės, kryžius ir vėjo šuorai gėlėse.
Atriša, riša visus susimezgusius mazgus, veria-vidaus dureles.
Vienuolyno vyresnioji paima krepšį su duona, kurią kunigas pašventina, dalija seserims ir rankos mostu pakviečia visus.
Stovi tarpduryje šviesi, nieko nekalba, bet ir nereikia, laužia duoną ir tiesia kiekvienam. Graudumas pakyla iki gerklės.
Į lauką išbėga penkiametė ir sušunka broliui: „Mane jau palaimino!“
Jos tik kelios, tos sesutės, kurios gali bendrauti su svečiais, ir vyresnioji, po mišių išeina pasikalbėti.
Ypač traukia vaikus, jie tiesiog aplipę. Klausia, prašosi ant rankų.
Jos juokiasi, šypsosi, tarsi per dienas nieko daugiau neveiktų, tik treniruotųsi tai daryti, todėl atviri jų veidai traukia, atveria ir tavo šypseną.
Prasideda liūtis.
Kalbuosi su vyresniąja. Aplink teška. Ji klausia šeimos narių vardų, įdėmiai žiūri, tarsi skrodžia. Vardiju, o ji ima juoktis: „Visų gal neatsiminsiu, bet ji-Mergelė Marija – tai jau išgirdo.“
Lengvėja.
Visi kalbasi, juokiasi, liečia vieni kitus. Nepažįstami. Kažkodėl tikrai norisi prisiliesti.
Moteris paklausia, ar gali apsikabinti vienuolę. Toji išskleidžia rankas kaip sparnus.
Visi ima glėbesčiuotis.
Nenoriu grįžti iš tylos ir tikrumo pasaulio į asfalto, parduotuvių ir akcijų pasaulį.
Žiūriu į žmones, kurie delsia išvažiuoti iš Paparčių vienuolyno, kaip ir aš, ir suprantu, kad tatai ir yra bendrystė.
Baltijos kelias.
Jis eina ne per miestus ir sostines. Ir nereikalauja specialaus laiko, kad susiimtum už rankos su visai nepažįstamu, kad pajustum artumą.
Rugpjūtis – rudens nuojauta. Pakelėj nuo karščio sunykę čiobreliai.