Už visus medikus jokiu būdu galvos neguldau, bet pastaraisiais metais vis didesnėmis „dozėmis“ ant „baltųjų chalatų“ liejamas purvas jau pradeda erzinti.
Nereikia nė medicininio išsilavinimo, kad suprastum, jog tie aršieji „tulžies liejikai“, švelniai tariant, yra ne visada teisūs ar bent jau nelabai ką tenutuokiantys konkrečioje situacijoje, tačiau, pernelyg įsijautę į neklystančių visažinių vaidmenį, išsijuosę pliekia medikus, kaltindami juos būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis.
O visų blogiausia, mano nuomone, yra tai, kad į tą patį „purvo mašinos“ sūkurį leidžiasi įtraukiami ir kai kurie žiniasklaidos atstovai, su pasigardžiavimu iš musės nulipdantys dramblį.
Perfrazuojant prieš kelis dešimtmečius buvusį labai populiarų šūkį, galima drąsiai tvirtinti, kad dažnas žurnalistas šiandien – sunku pasakyti, dėl išprusimo stokos, ar uoliai vykdydamas vadovybės nurodymus – vadovaujasi ydinga nuostata: „Reikia burbulų? Burbulų yra!“. Mat kuo sensacingiau menkavertė ar išvis bevertė naujiena pateikiama, tuo didesnis skaitytojų ratas ją, kartu ir greta talpinamą reklaminės informacijos bloką, perskaito, o po to spjaudosi iš vaikišku naivumu persunkto mokyklinio lygio rašinuko.
Štai neseniai nutikusi istorija Vilniuje, kurią plačiai ir pakankamai sensacingai (bent man taip atrodo) aprašė viena kolegė. Pradėkime nuo pavadinimo – „Įžengusi į Vaikų ligoninės palatą vilnietė išvydo prie lovos pririštą savo sūnų“. Skamba siaubingai, tiesa? Net ir neturėdamas laiko pilietis, permetęs akimis tokį straipsnio pavadinimą, negali numoti ranka, neperskaityti jo nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Juk vaikas rastas ne bėgiojantis, ne vaikštantis, o… pririštas! ir dar kur – ligoninėje! Kas gali būti baisiau!?
Iškart po pavadinimo einantis sakinys tik dar sustiprina nuojautą, kad bus papasakota skandalinga istorija, patvirtinanti šiandien gana sėkmingai eskaluojamą nuomonę, kad daktarai – baisuokliai, niekšai, beširdžiai ar net… žudikai! Kas gi tame sakinyje rašoma? Ogi kad į vienos sostinės Vaikų ligoninės reanimacijos skyrių įėjusi moteris buvo šokiruota išvydusi raminamaisiais vaistais slopinamą, prie lovos pririštą savo vienerių metukų vaiką! Negana to, moteris pasipiktinusi priduria, kad ligoninėje atsidūręs jos mažylis nesulaukė nei tinkamo gydymo, nei priežiūros. Vienerių metukų vaikas, o gydytojai, suprask, į jo sveikatą numojo ranka. Tai, kad jis buvo paguldytas į ligoninę, o ne išsiųstas į namus, ir kad mažylis buvo nukreiptas netgi į Reanimacijos skyrių, vadinasi, gal vis dėlto nebuvo paliktas likimo valiai – to vaikelio motinai, kaip matyti, yra „dzin“. Aršiai jos vaikelį gydžiusių medikų atžvilgiu nusiteikusi moteriškė įsitikinusi, kad mažylio ligoninėje niekas nei tinkamai gydė, nei prižiūrėjo.
Bet, skaitydami toliau, pradedame suvokti, kad medikai šiuo atveju puolami be jokio pagrindo. Juk vaikeliui ir papildomi tyrimai, siekiant patikslinti diagnozę, atlikti, ir sauskelnės keičiamos, ir prausiamas jis, ir maitinamas. Bet motinai atrodo kitaip, ir ji savo „atrodymus“ teškia žurnalistei. O ši su didžiausiu džiaugsmu viską išguldo savo rašinyje. Kai toks pavadinimas, straipsnio skaitytojų ir komentarų turėtų užderėti. Žiūrėk, vadovas dar ir premiją mestels (sako, tokia praktika, kai priemokos skiriamos atsižvelgiant į straipsnio populiarumą ir komentarų skaičių, šiandien yra pakankamai plačiai taikoma).
Sergančio mažylio motinai, kaip bebūtų gaila, netrūksta energijos pulti ir kaltinti medikus, tačiau pritrūksta elementaraus suvokimo, kad tikrai rūpestinga motina nuo sergančio, reanimacijos skyriuje gydomo mažylio neatsitrauktų nė per žingsnį, sėdėtų dieną – naktį. Tuo tarpu ši moteriškaitė dar tik metukų mažylį palikusi ligoninėje, išrūko į namus. O kitą dieną atvažiavusi vaikelio aplankyti, pamatė jį „pririštą ir neprižiūrėtą“.
Ką į tokius kaltinimus atsako medikai? Paaiškėja, kad aršuolė vilnietė ieškanti sliekų ne ten, kur jie dauginasi. Pasirodo, moteriškė nepanorusi likti ligoninėje su sergančiu kūdikiu, nes nepatikusi palata, kuri esą per tvanki, be kondicionieriaus, nedidelio ploto; nepatikę poniai ir tai, kad kūdikiui neradę mažytės vaikiškos lovelės. Pretenzingoji dama baisisi reginiu, kai vaikelį rado esą pririštą ir… maitinamą, nors kaip ir kokiu tikslu tas vaikelis buvo „pririštas“, taip ir lieka neaišku.
Spėju, kad galėjo būti stabilizuota rankytė, kad besiblaškydamas nenusitrauktų lašinės. Gal ir raminamųjų vaistų vaikui dėl to sugirdyta. Bet jei būtent taip ir buvo, ir jeigu tą parašysi – neliks sensacijos! Gal dėl to ir nutylima kūdikio „pririšimo“ priežastis? Kita vertus, kad vaikas maitinamas, regis, būtų galima tik pasidžiaugti, bet štai motinai atrodo, kad tai – medikų aplaidumas! O man, pavyzdžiui, kyla įtarimas, kad ne medikai kūdikėliu nepakankamai rūpinosi, o pati jo mamytė. Bet tokiu atveju „išgaruotų“ sensacija! Juk kiek mamų mažus vaikus apleidę, kuo čia skaitytoją nustebinsi? Va „sadistai“ medikai, neatsiklausę motions, kokius vaistus sergančiam mažyliui skirti ir „rišantys“ ligoniukus – jau kitas reikalas.
Nesiplečiant galima padaryti vienintelę išvadą: įtartinos psichinės būsenos motinai buvo suteikta tribūna „išsivemti“ ant medikų, ir moteriškė su malonumu tą padarė. Liūdniausia, kad prie to prisidėjo ir straipsnio autorė, kuri, užuot viską išsiaiškinusi ir objektyviai įvertinusi medikų pastangas bei priežastis, kodėl vaikelis buvo gydomas būtent taip, o ne kitaip, sukurpė sensacingą „kūrinuką“. Panašių pavyzdžių, kai vaikomasi pigių sensacijų, šiandieninėje žiniasklaidoje būtų galima rasti ne vien ir ne du. Mano nuomone, žurnalistas turėtų jausti didesnę atsakomybę ir nesileisti, kad subjektyvios informacijos paviešinimu suinteresuotas piktas pilietis ar pilietė jį vedžiotų už nosies.
Žurnalistikos vandenyse „plaukioju“ ne vienerius metus ir netgi ne vieną dešimtmetį, per tą laiką teko bendrauti su šimtais medikus už neva baisius jų poelgius keikiančių tautiečių. Tačiau pakakdavo išklausyti tą “baisųjį daktarą”, tai yra kitą pusę, ir dažnai paaiškėdavo, kad tik maža dalis besiskundusiųjų medikais turi dėl ko ant jų pykti. Sugaišdavau daug laiko (kartais – net savaites) aiškindamasi, kurioje pusėje – tiesa, ir jei pasitvirtindavo įtarimai, kad į žurnalistą pagalbos kreipęsis pilietis kalba tik tai, kas jam naudinga, nutylėdamas svarbius dalykus, dirbtinai sensacijų nekurpdavau, „burbulų nesprogdindavau“.
Visą triūsą, kaip sakoma, nurašydavau į nuostolius, paaiškindavau redaktoriui tikrąją situaciją ir imdavausi kitos temos. Šiandien stengiuosi dirbti taip pat. Bet, kaip pastebiu, yra žurnalistų, kuriems svarbiau ne skleisti tiesą, o… išpūsti kuo didesnį “burbulą”. Tai kas, kad medikai eilinį kartą bus, atsiprašau, apdergti – argi jie užsiims tokiais niekais, kaip savo garbę apginti teisme? O galėtų. Gal tada ir žurnalistai atsakingiau rašytų, ir tokios poniutės, kaip mano paminėtoji kūdikio motina, prieš paleisdamos liežuvį pamąstytų, kuo nepagrįsti medikų įžeidinėjimai gali baigtis. Bet kol kas viskas teka sena vaga.
Būtų galima nekreipti į tai dėmesio, nekvaršinti sau galvos dėl kai kurių kolegų neprofesionalumo, bet tylėti neleidžia ryškėjančios žurnalistams nepalankios tendencijos, kai žmonės jais vis labiau ima nepasitikėti. Manau, kad dirbtinių “sensacijų” vaikymasis – viena iš priežasčių, kodėl žurnalistas šiandien dažniau sulaukia patyčių, o ne padėkos už pagalbą ir patarimus, sprendžiant problemas, demaskuojant valdininkų aferas, politikų savivalę ir t. t.
Nuotraukoje: Kaunietė žurnalistė, LŽS narė Virginija Grigaliūnienė
www.kaunozurnalistai.lt nuotr.