Danutė Marcinkevičienė yra ne tik Kauno savivaldybės tarybos sekretoriato viešųjų ryšių poskyrio vyr. specialistė. Ji – žinoma literatė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė, publikuojanti savo rašinius ir mūsų svetainėje www.kaunozurnalistai.lt. Prieš kelerius metus kolegė išleido prisiminimų knygą ,,Buvo mylimi – teliks neužmiršti“, už kurią nenuilstanti ir kūrybinga D.Marcinkevičienė buvo apdovanota LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos ,,Gintariniu parkeriu“.
Antroji knyga „Pūkuotukai – atspindys to Prarastojo laiko” išleista 2012 metais, kurioje didžiausias dėmesys skiriamas S. Samulevičienės darbams – pūkuotukams. Knygoje labai daug žaislų nuotraukų.
Svetainės skyrelyje ,,Kūrybos artelė“ buvo išspausdinta ištrauka iš knygos „Buvo mylimi – teliks neužmiršti” apie Amžinybėn iškeliavusius kauniečius Stasę Samulevičienę ir jos sūnų Raimundą Samulevičių.
Jų kūrybos ir gyvenimo propaguotoja filologė Danutė Marcinkevičienė, surado naujus, dar niekur iki šiol neskelbtus faktus apie šios šeimos kilnumą…
Apie menininkus Stasę ir Raimundą Samulevičius, jų nuopelnus Lietuvai, šalies vardo garsinimą visame pasaulyje daug kur rašyta. Londono, Paryžiaus, Damasko, Tokijo muziejuose puikuojasi S. Samulevičienės žaislai iš natūralaus kailio. Muziejai juos pirko, kai vykdavo parodos. Reikšminga ir tragiškai mirusio jos sūnaus rašytojo Raimundo kūryba.
Šį kartą norime atskleisti niekur nespausdintą informaciją apie tai, kad S. Samulevičienės šeima karo metais gelbėjo žydus, slėpė juos savo namuose, Praulių kaime, kuris yra šalia Jonavos. Tam tikslui jų name buvo įrengta niša iš faneros ir apklijuota tapetais.Išgelbėta žydų šeima (Samulevičių augintinė Genovaitė pavardes užmiršo) sovietmečiu išvažiuodama į Izraelį atėjo atsisveikinti ir klausė, ar rašyti laiškus. Kartu sutarė, kad dėl šventos ramybės to daryti nereikia.
Be to, karo metais ten pat Samulevičiai slaugė ir gydė rusų kariuomenės jauną kareivį, kurį sužeistą, leisgyvį, be jokių dokumentų rado miške šalia sodybos. Tai kareivis Andrejus Mažirin. Jis pas Samulevičius gyveno net trejus metus. Išgydytam kareiviui S.Samulevičienės vyras Vaclovas atidavė savo pasą ir išlydėjo jį į Rusiją.
Ir trečias kilnus Samulevičių poelgis – karo metais, kai išvargusi moteris su sergančiais dvynukais užklydo į jų namus. Moterį priglaudė, maitino, globojo, kol ji susirado artimuosius, paskui davė pinigų, palydėjo į traukinį, kuris išvežė su dukrelėmis į svetimšalės gimtinę.
Apie žmonių gelbėjimą, slėpimą ir humanizmą dramaturgas Raimundas Samulevičius rašė pjesėje „Erškėtrožės rudenį“, kuri J. Miltinio laikais buvo pastatyta Panevėžio dramos teatre.
Sovietmečiu Raimundas Samulevičius norėjo surasti jo tėvų namuose išgydytą rusų kareivį, su kuriuo, dar būdamas vaikas, bendravo ir pramoko rusų kalbą. Parašė straipsnį į žurnalą „Ženščina“, atsiliepė keli asmenys, kuriuos irgi slaugė lietuviai, bet tai nebuvo tas kareivis, kurį globojo Samulevičiai.
Nuotraukose: Publikacijos autorė Danutė Marcinkevičienė (viršuje); Stasė, Vaclovas ir Raimundas Samulevičiai
Nuotraukos iš Samulevičių artimųjų archyvo