Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus narė Aušra Malinauskienė, kuri yra www.15min. lt kolektyvo narė, dažnai savo pastebėjimais linksmai nustebina ir feisbuko skaitytojus. Pateikiame dvi kolegės Aušros publikacijas ta pačia tema. PIRMOJI…
***
,,Sekmadienio rytą su drauge lėkėme į Žeimelį, Pakruojo rajone. Kadangi kelias vedė pro Šeduvą, ekspromtu sumąstėme užsukti į vieną iš 7 gražiausių pasauly muziejų – „Dingusį štetlą“.
Automobilių prie muziejaus stovėjo, bet laisvų vietų parkavimui dar tikrai buvo. Po teritoriją vaikščiojo vos vienas kitas žmogelis.
Mudvi paskui keturis lankytojus įsmukome į muziejų. Prie durų sėdėjęs darbuotojas mus iškart nukreipė į informacijos centrą. Na, gerai.
Apžiūrėjome ekspozicijos pradžią ir nuėjome ten, kur nurodyta. Žiūrime, prieš mus įėję žmonės staiga apsisuko ir tiesiog išėjo lauk. Keista…
Tuomet už stalo sėdėjusi darbuotoja jau mūsų garsiai pasiteiravo:
– Užsiregistravusios?
– Na, ne. O ką, čia reikia registruotis iš anksto? – paklausiau.
– Taip. Tuomet grįžkite po dviejų valandų, galėsite įeiti, – atsakė ji.
– Negalime grįžti, mes tik pravažiuojame ir tiek laukti neturime laiko, – sakau.
– Tuomet teks grįžti. Pavaikščiokite aplink ir ateisite vėliau.
– Negrįšime, mūsų kelias suks pro kitur.
Žodžiu, mums net nereikėjo tų audiogidų – visą informaciją muziejuje galima gauti ir kitais būdais. O ir žmonių viduje nebuvo tiek, kad reikėtų lipti vieni kitiems per galvas.
Dar nemačiau, kad kur muziejuje dėl vietos lankytojai susiluptų ir netilptų… Bet aišku, visada būna pirmas kartas!
Likau nuoširdžiai nustebusi. Teko lankytis garsiuose pasaulio muziejuose, bet pasirodo, kad į juos patekti daug lengviau nei į šeduviškį.
Apsisukom ant kulno ir mudvi: nustebusios, supykusios, nusivylusios…
PAPILDYTA:
Gavau oficialų muziejaus „Dingęs Štetlas“ paaiškinimą, kuriame teigiama, kad tą sekmadienį neregistruotų lankytojų srautas buvo ribojamas dėl žmonių limito ir priešgaisrinės apsaugos reikalavimų.
Tačiau noriu patikslinti kelias detales
:
- Bendravimo kultūra: viena iš darbuotojų, su kuria teko bendrauti prie durų, elgėsi pakankamai arogantiškai. Vienintelė informacija, kurią gavome – sausas faktas, jog esame neregistruotos. Apie jokius limitus, priešgaisrinę saugą ar sezono ypatumus tada nebuvo užsiminta nė pusę žodžio.
- Selektyvios taisyklės: po mano įrašo paaiškėjo įdomus faktas – pasirodo, į muziejų sėkmingai pateko ne vienas ir ne du neregistruoti lankytojai, kurie tiesiog užsuko pro šalį kaip mes.
Manau, tai tik įrodo, kad taisyklės yra viena, o realus „priešgaisrinis pavojus“ priklauso nuo to, kokią nuotaiką tą dieną demonstruoja darbuotojas prie langelio.”