I
Iš pradžių ambicingas dienraštis „15 min“ tapo savaitraščiu, o vėliau pasimirė. Tada dienraštis „Vilniaus diena“ tapo savaitraščiu ir taip pat pasimirė, o dabar legendinis tiek istorine, tiek turinio prasme dienraštis „Respublika“ tapo savaitraščiu. Dienraščio nebėra ir tai neramina – juk niekur pasaulyje dienraščiai taip greitai neišmiršta. Belieka nuogąstauti, kad Lietuvoje siaučia mokslui nežinoma paukščių gripo ar kiaulių maro atmaina, ypač pavojinga dienraščiams. Beje, peržvelgus dar gyvų dienraščių finansinę padėtį, nukrečia šiurpas, nes akivaizdu, kad laikraštinio maro simptomų pilna visur.
Pavyzdžiui, „Lietuvos žinios“ beveik kiekvienais metais patiria įspūdingus nuostolius, todėl jau seniai egzistuoja lyg koks spausdintas zombis, per gyvenimą dar kibikščiuojantis tik dėl savininkės „Achemos grupės“ nuolat suleidžiamo stebuklingo finansinio serumo. Dar dilesnius nuostolius skaičiuoja dienraščius „Kauno diena“ ir „Klaipėda“ leidžianti bendrovė. Vien 2012 m. ji patyrė įspūdingą 14,2 mln. litų nuostolį. Gebėjimas išgyventi patyrus tokį nuostolį ir vėl priskirtinas zombių bei finansinių serumų stichijai.
Geresnė tik dienraščių „Lietuvos rytas“ ir Verslo žinios“ padėtis. Tačiau pirmajam rezultatus gerinti padeda turima moderni spaustuvė, o antrajam pelningą veiklą padeda užtikrinti iliustruoti pažintiniai žurnalai ir per metus organizuojami septyniasdešimt keli renginiai. O patys dienraščiai pelningumu nespindi.
Beje, dalis žmonių įsitikinę, kad žino, kas tas kiaulių gripas, pakertantis dienraščius. Tai internetas. Tačiau jie tik iš dalies teisūs, nes juk internetas yra ir kitose pasaulio valstybėse, net Skandinavijoje, tačiau kažkodėl ten pagrindiniu dienraščių pelningumas toks pats įspūdingas kaip lietuviškų dienraščių nuostoliai. Todėl šią versiją galima palikti tiems, kas moka skaityti, bet nemoka analizuoti. O mes tik dar kartą atkreipsime dėmesį į tai, apie ką rašėme daugybę kartų, todėl nėra abejonių, kad dienraščių leidėjams ir redaktoriams tai buvo ir yra puikiausiai žinoma. Tad labai keista, kad jie bevelija tyliai ir grakščiai išmirti, užuot kovoję už šviesesnę ateitį.
Norint suprasti, kodėl dienraščiai Lietuvoje serga mirtinomis ligomis, reikia atkreipti dėmesį į tai, kaip paskirstomas reklamos biudžetas. Pavyzdžiui, bendrovės „TNS LT“ duomenimis, kuriuos paskelbė dienraštis „Verslo žinios“, Estijoje televizijoms tenka 31,5 proc., laikraščiams – 24,3 proc. reklamos, o Lietuvoje – atitinkamai 47,5 ir 14,7 proc. pajamų. Beje, beveik visose Vakarų valstybėse (visų duomenų neradome) televizijoms tenkanti pajamų dalis yra gerokai (15-20 proc.) mažesnė, o laikraščių – nuo 5 iki 10 proc. didesnė, kaip, beje, ir interneto, kuris dalyje Vakarų valstybių jau pretenduoja į pirmą vietą.
Taigi, kaip įmanoma, kad Lietuvoje dienraščiai nemerdėtų, jei nuolat gauna 25-35 proc. mažesnes pajamas iš reklamos, o jų valdomų interneto portalų pajamos gerokai mažesnės, nei galėtų būti.
Esant tokiai situacijai ir vėl labiausiai stebina verslui skirtas dienraštis. Žinoma, galime suprasti, kad šiandien forumai ir konferencijos, ypač tie, kuriuose dalijami įvairūs apdovanojimai, yra labai paklausūs. Tačiau greitai daugelis verslininkų turės tiek apdovanojimų, kad galės vaikščioti kaip kokie karo veteranai atlapais, pilnais atminimo ženkliukų. O kas dienraščio lauks tada, kai nuslūgs apdovanojimų populiarumo banga?
Detaliau apie Lietuvos informacinės erdvės problematiką rašysime kitame numeryje, o šioje tendencijoje tik norėjome pasakyti, kad anksčiau manėme, jog pagrindinė susidariusios situacijos kaltininkė yra televizijų ir spaudos tyrimus atliekanti bendrovė „TNS LT“, mat dėl jos tyrimų reklamos agentūros daugiau pinigų nukreipia į televizijas, tačiau šiandien turime pripažinti, kad jei dienraščių leidėjai ir redaktoriai pasirenka mirštančių gulbių vaidmenį, kaltinti nelabai yra ką. Esant tokiai situacijai ir vėl labiausiai stebina verslui skirtas dienraštis.
Žinoma, galime suprasti, kad šiandien forumai ir konferencijos, ypač tie, kuriuose dalijami įvairūs apdovanojimai, yra labai paklausūs. Tačiau greitai daugelis verslininkų turės tiek apdovanojimų, kad galės vaikščioti kaip kokie karo veteranai atlapais, pilnais atminimo ženkliukų. O kas dienraščio lauks tada, kai nuslūgs apdovanojimų populiarumo banga?