Su Vladu Žirguliu susitikome jo butuke, Kauno centre. Pasitiko jis mane su šypsena, gerai nusiteikęs ir besidomėdamas uždavė virtinę klausimų: Kur mokausi? Ką studijuoju? Ką veikiu laisvalaikiu? Greitai radome daugybę bendrų dalykų – abu mėgstame skaityti, abu vaidinome spektaklyje „Amerika pirtyje“, abu nuoširdžiai mylime žurnalistiką ir teatrą. Pokalbis man buvo nepaprastai naudingas – būtent iš tokių profesionalų ir turi mokytis būsimieji žurnalistai. Taigi, pavasariškas, nostalgijos ir optimizmo kupinas pokalbis su devyniasdešimt vienerius metus sulaukusiu aktoriumi, fotožurnalistu, muzikantu, Lietuvos žurnalistų sąjungos nariu Vladu Žirguliu.
– Papasakokite apie savo vaikystę
–Mano vaikystė buvo sunki. Tada buvo karas, gyvenome kaime, kuriame buvo ginklų dirbtuvės. Kai pasirodė rusai, išvežė tėtį į Sibirą, konfiskavo žemę, net mane buvo paėmę… Tačiau po kurio laiko išsipirkau. Tada mokiausi konservatorijoje, tačiau besimokant paskutiniame kurse mane išmetė. Toks pat likimas buvo ir mano sesers, nes buvome, vadinamieji, „buožių“ vaikai. Laimė, per apsukrumą pavyko gauti pažymėjimą, kad studijuoju ir man bei sesei baigti mokslus. Nors sunkumų ir iššūkių tikrai buvo.
-Ar tėvai Jumis didžiavosi, kai pradėjote aktoriaus karjerą?
-Ne. Tėtis jau buvo Sibire, buvo pats karo įkarštis. Ką čia didžiuosis…Nebuvo kada! Ir tėvai nelabai suprato kas yra tas teatras…
-Kino ir teatro aktorius Balys Juškevičius yra sakęs, kad „Svarbu, ką aktorius atsinešė į sceną – ar savo sielą parduoti, ar tik buvo praeivis“. Ką manote apie šių dienų teatrą Lietuvoje, ar aktoriams taip dirbti pavyksta?
-Dabar teatras yra labai blogoje padėtyje. Dabar visi vaidina. Scenoje reikia gyventi. Jeigu verki – tai tik tikromis ašaromis, jeigu juokiesi – tikru ir nuoširdžiu juoku. Tačiau tai yra labai sunkus menas. Ir tam reikia didelio talento. Seniau eidavome į sceną gyventi. Seniau būdavo minties teatras. Psichologinis teatras. O vėliau teatras pasikeitė – jame aktoriai pradėjo vaidinti, o ne gyventi.
-Kuo skiriasi fotožurnalisto darbas seniau ir dabar?
-Mano laikais aparatūra buvo labai mažai pažengusi. Dabar viskas vyksta žymiai paprasčiau – o tada fotožurnalisto darbas buvo tikrai sunkus ir ilgas… Jeigu įvyksta koks įvykis, turi nufotografuoti, tada vakare grįžti, eini ryškinti juostelės, tai užtrukdavo mažiausiai porą valandų. Tada kiek pamiegi, keliesi šeštą valandą ir eini atspausdinti nuotraukas. Čia taip pat kaip ir teatras – menas, reikia turėti dūšią, dabar pilna tokių, kurie turi gerą fotoaparatą ir įsivaizduoją esantys fotografai, tačiau viskas žymiai sudėtingiau. Gerą kadrą tu turi pajausti. Tai yra intuicija.
-Koks turi būti geras žurnalistas?
-Žurnalistas visų pirma turi turėti mintį. Jis turi mokėti sukurti straipsnio scenarijų. Šiuo atveju galima žurnalistiką sulyginti ir su teatru. Fotožurnalistas privalo matyti kadrą. Visada turi matyti tiek pirmąjį planą, tiek antrąjį. Turi mokėti atskleisti nuotraukos mintį, nesuvaidintai ir tikroviškai ją pateikti.
-Rašytoja Jurga Ivanauskaitė interviu meną yra pavadinusi „švelniais tardymais“. Kadangi pačiam jums yra tekę imti interviu, paklausiu, ar pritariate tam?
-Taip, pritariu. Kai iš manęs imą interviu, taip pat jaučiuosi šiek tiek tardomas, tačiau gerąją prasme. Žurnalistas visada kažko siekia, prieiti prie pašnekovo, rasti „kabliuką“. Žurnalistas turi mokėti tą padaryti. Reikia mokėti gauti gerą rezultatą.
-Daugiausia jūs fotografuodavote žmones, aktorius. O ar mėgstate daryti gamtos nuotraukas?
-Man tikrai patikdavo fotografuoti gamtą. Bėda tik ta, kad tam nebūdavo laiko. Nors laisvalaikį mėgdavau leisti fotografuodamas ežerus, vandens lelijas…
-Kuo dar užsiimdavote laisvu laiku?
-Aš beveik neturėdavau laisvo laiko… Tai būdavo nebent per atostogas. O atostogų važiuodavau su šeima ir draugais. Mėgdavome atostogauti trys draugų šeimos. Važiuodavome į Karpatus.
-Jūsų dukra pianistė, sūnus – dailininkas. Ar augindamas vaikus linkėjote jiems eiti menininkų keliu?
-Žinai, aš pasakysiu – vaikus užaugino žmona. Aš neturėjau tam laiko. Daug keliavau, dirbau…
-Ar nejaučiate nuoskaudų, kad beveik nematydavote per keliones ir darbus savo vaikų?
-Nelabai. Nuoširdžiai sakau, kiek galėjau – tiek skyriau jiems laiko. Reikėjo uždirbti pinigų, išlaikyti šeimą.
-Dėstėte Vilniaus universitete kalbos kultūrą. Koks dėstytojas buvote?
-Mergaitės būdavo geros, tačiau vaikinai ateidavo į paskaitas beveik neskaitydami knygų. Vieną studentas net šešis kertus laikė egzaminą. Paskutinį kartą kai atėjo, sakau jam: „Na, duok knygutę.“ Pasirašiau tada, kad jis išlaikė egzaminą. Tai jis pradėjo net verkti. Buvau reiklus dėstytojas. Būna studentų, kurie studijuoja tik tam, kad pabaigtų ir gautų parašą…
-Kaip motyvuoti jaunus žurnalistus siekti kokybiškos ir etiškos žiniasklaidos?
-Reikia išmokyti jaunus žurnalistus dar prieš aprašant įvykį ar imant interviu surasti „cinkelį“, kam reikalingas tas jo straipsnis, kam jis bus skirtas. Reikia, kad jis pats suvoktų ką jis nori tuo savo straipsniu pasakyti.
Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Vladas Žirgulis man pasakė daugybę gražių žodžių. Jis motyvuodamas teigė, kad su užsidegimu ir optimizmu tikrai turėsiu pasisiekimą žengiant žurnalistikos keliu. O tokie žodžiai iš profesionalo, tiek mačiusio ir žinančio žmogaus – pats geriausias paskatinimas ir motyvacija toliau siekti užsibrėžtų tikslų.
Nuoširdžiai dėkoju šiai kūrybingam ir autoritetingam žmogui už pokalbį ir linkiu jauniems žurnalistams mokytis būtent iš tokių asmenybių!
Nuotraukoje: Liewtuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus narys Vladas Žirgulis
Interviu autorės nuotr.