Gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, ne tik pasveikino ir pagerbė žurnalistus, bet ir apsilankė Domeikavos apylinkėse, kur tarybiniais laikais buvo įkurta ir veikė pogrindinė spaustuvė.
Vakar Neries pakrantės šlaite buvo surengtas improvizuotas spektaklis apie anų laikų knygnešius ir spaustuvininkus. Nuotraukoje: (iš kairės) Pogrindinės spaustuvės įkūrėjas Vytautas ANDZIULIS, Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas Steponas GEČAS ir Kauno rajono meras Valerijus MAKŪNAS.
Pasakojimą apie AR spaustuvę paruošė ,,Kauno dienos” žurnalistė, LŽS narė Vaida MILKOVA, o nuotraukų iš Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos šventės pakaunėje autorius žurnalistas Edmundas MALIŠAUSKAS
Važiuojant paneriu nuo Kauno Lapių link, Salių kaime, į akis krinta muziejus ženklinanti nuoroda „Spaustuvė ab“. Tai sovietmečiu pogrindyje veikusi spaustuvė, dabar – Vytauto Didžiojo karo muziejaus padalinys. Dešimt metų pogrindyje (1980-1990 m.) veikusios spaustuvės neaptiko sovietinis saugumas.
Per tą laiką čia buvo išspausdinta 138 tūkst. egzempliorių draudžiamos literatūros. Daugiausia – religinės tematikos leidinių: maldaknygių, tikybos pradžiamokslių, taip pat istorinių, patriotinių leidinių. Sovietinių represijų nepabūgusių dviejų vyrų – Vytauto Andziulio ir Juozo Bacevičiaus -sumanymu spaustuvė buvo įrengta po V.Andziulio gyvenamuoju namu.
Muziejus gausiai lankomas užsienio turistų. Dažnas lankytojas aikčioja, kad „Spaustuvė ab“ pribloškia savo autentika. Tai galime paliudyti ir mes, „Kauno.dienos“ žurnalistai: leisdamiesi į požemyje veikusią spaustuvę, trumpam praradome žadą.
Į sovietmečio katakombas mus lydėjo V.Andziulio žmona Birutė Andziulienė – 83-ejų metų sulaukęs buvęs pogrindininkas dėl silpnos širdies į požemius nebesileidžia.
Šeimininkė vedasi mus į kalvos šlaito, kuriame sklypas su gyvenamuoju namu, viršūnę. Ten – šiltnamis su iš pirmo žvilgsnio įprastomis lysvėmis ir vandens baseinėliu. Pasukus slaptą rankeną, baseinėlis atsitraukia, atverdamas rūsio angą. Kopėčiomis nusileidžiame į betonuotą požeminį tunelį drėgnomis sienomis, vingiuojantį iki dviejų kambarėlių su sovietine spausdinimo mašina, šrifto stalčiais, popieriumi, – čia ir veikė spaustuvė.
„Vasarą po žeme būdavo tvanku – trūkdavo oro. Žiemą geriau – kartais įsijungdavau elektrinį šildytuvą. Labai daug elektros negalėjau sunaudoti, kad niekam nesukelčiau įtarimo“, – prisiminė V.Andziulis.
Kaip tiek metų jam pavyko išlikti nedemaskuotam? „Saugumas spaustuvės nerado, nes mus saugojo kai kas iš aukščiau“, – įsitikinę Andziuliai. Tačiau būta ir labai konkrečių aplinkybių. Sovietmečiu V. Andziulis dirbo spaustuvėse – ten, nesant griežtos apskaitos, galėjo gauti šriftų.
Gavęs užduotį anuomečiam Kauno technologijos technikumui (dabar – Kauno kolegijos padalinys) sumontuoti spausdinimo mašiną, V.Andziulis jas surinko dvi ir vieną parsivežė namo. Didžiuliais kiekiais pirkdamas popierių, visada reikalavo čekio. Paklaustas, kam perka, atsakydavęs – kariniam daliniui, kurio numerį visada buvo pasi – rengęs padiktuoti.
Apie pogrindžio spaustuvę anuomet žinojo trise: V. ir B.Andziuliai bei J.Bacevičius. V.
Andziulio darbavimasis „šiltnamyje“ kaimynams nekėlė įtarimų: Andziuliai augino gėles – atrodė, kad šiltnamyje jis triūsia prie gėlių.
„Iš gėlių ir namą pasistačiau, ir spaustuvę įrengiau. Oficialiame darbe per mėnesį uždirbdavau 100 rublių, iš gėlių – kartais ir i ooo, – šyptelėjo V.Andziulis. – Vienais metais nusipirkau sunkvežimį tulpių ir kovo 8-ajai nuvežiau į Karaliaučiaus turgų. O ten – spyna ant turgaus vartų ir užrašas „šiandien nedirbame“. Ką daryti? Daviau milicininkui 25 rublius ir puokštę gėlių – leido prekiauti prie vartų ir dar prižiūrėjo, kad niekas nesigrūstų be eilės.“