Pastaruoju metu padažnėję pranešimai apie savivaldybių ir vietos žiniasklaidos konfliktus liudija, kad ne viskas ten, provincijoje, yra gerai. Tai pripažįsta ir Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.Mokomės iš Baltarusijos?
Stebintieji pastarųjų savaičių įvykius matė, kaip „federalinė” Lietuvos valdžia vėl bandė suvystyti žiniasklaidą. Kelios sostinės žurnalistės sužinojo, kas yra apklausa, o viena iš jų dar ir tai, kas yra krata namuose vaikų akivaizdoje. Tai buvo tarsi įspėjimas visiems šalies žurnalistams: jei domėsitės tuo, kuo nereikia, bus blogai. Mat niekas iš politikų neaukos savų nei Seime, nei Prezidentūroje.
Ne itin demokratiškas manieras žurnalistų atžvilgiu demonstruoja ir provincijos valdžia. Štai Kupiškio rajono meras Jonas Jarutis per komandiruotes Baltarusijoje, matyt, pasisėmė tenykštės tvarkos patirties ir ėmėsi diegti kai kuriuos metodus savo savivaldybėje. Jau anksčiau vietos savivaldos rūmuose vykstantys posėdžiai buvo skirstomi į viešuosius ir tuos, kuriuose nepageidaujami žurnalistai. Pasirodo, tam tereikia šiuos posėdžius pavadinti „darbiniais”. Arba galima bandyti prieš posėdžius žurnalistus įtikinti, kad jie ten nieko įdomaus neišgirs. Laikraščio „Kupiškėnų mintys” darbuotojų jau nebestebina, kai savivaldybės atstovai vilkina ar visai vengia atsakyti net į iš anksto pateiktus
žurnalistų klausimus ar atsisako pateikti prašomus dokumentus.
„Neliūdna” žurnalistams ir Raseiniuose. Ten vietos politikai užsimojo apskritai atsiriboti nuo savo ramybės drumstėjų. Iš pradžių Raseinių savivaldybė vienašališkai nutraukė sutartį su vietos laikraščiu, kuris buvo laimėjęs konkursą spausdinti savivaldybės skelbiamas naujienas. O norėdami „atsimušti” nuo abiejų rajono laikraščių, savivaldybės specialistai parengė ypatingas naujo konkurso sąlygas informacijos sklaidos paslaugoms pirkti.
Atsirado tokių reikalavimų, kad dalyvauti šiame konkurse abu vietos laikraščiai tiesiog atsisakė. Nė vienas iš jų nesutiko bendradarbiauti dėl savivaldybės primesto cenzūros apynasrio: už užsakovui neįtinkančią informaciją leidiniams grėstų solidžios baudos, o kas teisus ar kaltas – spręstų tik užsakovas, t. y. savivaldybė. Maža to, savivaldybės darbuotojai už mokesčių mokėtojų pinigus planavo, ką iš jų vietos žurnalistai turėtų aprašyti „teigiamoje šviesoje”, o kokius asmenis -„apjuodinti”.
Ne geresnė padėtis ir Anykščiuose. Jau beveik metai, kai „Anykštos” laikraščio žurnalistai informacijos iš vietos savivaldybės yra priversti prašyti kaip
duonos. Mat Anykščių rajono administracijos direktorius metų pradžioje išleido įsakymą, kuriuo nurodyta žurnalistams informaciją (pvz., klausimus) pateikti savivaldybei ne dažniau kaip kartą per penkias dienas, be to, būtinai patvirtintą elektroniniu parašu.
Anykščių rajono savivaldybę fotografuoti, filmuoti ar rengti prie jos reportažus galima tik tada, kai… gaunamas administracijos direktoriaus ar jo pavaduotojo leidimas. Štai čia vietos savivaldos vadai pasistengė: tokių nesąmonių nebuvo net per visą sovietmetį. Taip, anuomet niekas nerengė reportažų šalia KGB centrinių rūmų ar filialų, tačiau be leidimo filmuoti ar fotografuoti valdančiosios partijos būstinių ar vykdomųjų komitetų niekas nedraudė.
Kuo savivaldybės skiriasi nuo vykdomųjų komitetų?
Po 23-ejų nepriklausomybės metų, deja, galima konstatuoti, kad kai kurių miestų ir rajonų savivaldybės gana sėkmingai grįžo į sovietų partijos komitetų laikus. Tą vietos politikų būseną galima nusakyti tokiu teiginiu: mums galima viskas, ko patys sau nedraudžiame. Pernykštė Vilkaviškio tragedija tai kuo puikiausiai iliustruoja: siaubingame
eismo įvykyje žuvo du neblaivūs savivaldybės neeiliniai pareigūnai, meras buvo sužeistas.
Visi trys buvo stipriai išgėrę, nors avarija įvyko darbo metu. Atrodytų, mero karjera turėtų būti baigta. Tačiau šis pasveikęs grįžo į savivaldybę – tik ne kaip meras, o jo pavaduotojas. Ar po tokio įvykio eitų tokias pareigas asmuo, pavyzdžiui, Švedijoje ar Šveicarijoje? Ar jis būtų likęs darbovietėje, jei būtų vadovavęs įmonei Prancūzijoje ar Anglijoje? To nebūtų leidusi ir pažeista korporatyvinė etika, ir visuomenės nuomonė. O tai nuomonei formuoti tikrai būtų pasitarnavę tie patys žurnalistai.
Deja, Lietuvoje nemažai daliai savivaldos (ir ne tik) darbuotojų laikas teka taip, tarsi būtų grįžusi sovietų valdžia. Jau susiformavo kasta žmonių, kurie partijas keičia kaip kojines – kur patogiau ir šilčiau, ten ir bėgama. Svarbu priklausyti rajono ar miesto savivaldybę valdančiai partinei daugumai, dar geriau – mero aplinkai. Tuomet gerovė – garantuota. O jei patogiai gyventi trukdo tie „amžinai” kažkuo besidomintys žurnalistai, juos reikia sutramdyti.
Informacija tampa valdininkų preke
Atvejai, kai nuo valdininkų malonės priklauso, gaus prašomą informaciją ar negaus žurnalistai (ne tik regioninės žiniasklaidos), nėra retenybė. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas teigia, kad gauna žinių apie žurnalistų bei spaudos teisių pažeidimus Tauragėje, Alytuje, Kaune, Druskininkuose…
Pažeidimai – labai rimti: nuo informacijos ribojimo ar net ne-teikimo iki sankcijų redakcijoms ar net baudžiamųjų bylų kėlimo valdininkų kritikams. Taigi demokratija mūsų rajonuose jau anksčiau rimtai„sirgo”, o dabar ši „liga” dar labiau paūmėjo. Matyt, spėja D. Radzevičius, neadekvatūs Specialiųjų tyrimų tarnybos veiksmai įkvėpė „rimtesniems žygiams” ir vietos valdžią.
Akivaizdu, kad reikia skubių sprendimų, kuriais Lietuvoje būtų įtvirtinti demokratinio valdymo principai. Mat dabar įstatymai, garantuojantys teisę gauti informaciją iš valdžios įstaigų, veikia blogai, o kartais neveikia visiškai…
Dailininko, LŽS nario Vladimiro Beresniovo piešinys