Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vyrukai toliau siautėja. Praėjusį ketvirtadienį savo psichologinio spaudimo priemones pademonstravę naujienų agentūros BNS darbuotojams, vakar jie tęsė savo žaidimą.
Tuo metu, kai aukštas tarnybos vadovybės atstovas bendravo su Prezidente, jo pavaldiniai krapštė vienos iš žurnalisčių garažo spyną ir kažko jame ieškojo – veikiausiai ne bulvių atsargų.
Už pastarosiomis dienomis pademonstruotą išskirtinį uolumą ieškant lietuviškojo „Wikileaks” tinklo, STT sulaukė šįkart pavydėtiną solidarumą demonstruojančios žurnalistų bendruomenės dėmesio. Progos pavaidinti didelius žiniasklaidos draugus nepraleido ir politikai. Šioje istorijoje trūko tik vieno – tautos balso.
Deja, iki šiol ši istorija atrodo esanti tik vienos naujienų agentūros ir kelių jos darbuotojų problema.
Štai kad ir vakarykštė katučių akcija prie STT būstinės. Pastaroji yra pačiame Vilniaus centre, visai netoli tokiu metu žmonių pilno Gedimino prospekto, greta daugybės įstaigų ir biurų, tačiau žurnalistų akcija nepasirodė įdomi nei pirmadienį įprastai poilsiaujantiems meno žmonėms, nei akademinės bendruomenės nariams, nei šiaip aktyviems piliečiams.
Ar reikia stebėtis, kodėl žurnalistų nepalaikė atsitiktiniai praeiviai?
Atrodo, kad naujausias STT išpuolis prieš žurnalistus didžiumai visuomenės tiesiog atrodo kaip vienos profesijos atstovų problemos.
Tai, kad žiniasklaida, išskyrus į bulvarinius šou išsigimusias jos formas, žodžio laisve naudojasi ne dėl savęs, o dėl auditorijos, pastaroji pamiršo. Lygiai kaip ir dėsningumą, kad žurnalistai pirmieji pajunta šalyje prasidedančius reiškinius.
STT išpuolis prieš žiniasklaidą yra akivaizdus noras pademonstruoti, kad žodžio laisvė Lietuvoje nėra beribė. Vakar
kaukėti vyrukai parodė, kur jos ribos baigiasi žurnalistams, rytoj tai gali sužinoti ir likusi visuomenės dalis.
Nuotraukoje: Publikacijos autorė, ,,Kauno dienos” žurnalistė, LŽS narė Violeta Juodelienė
Tomo Raginos („Kauno diena”) nuotr.