Audronė Jankuvienė, buvusi LŽS , dabar Kauno miesto tarybos narė
Dienraštis „Kauno diena” kartu su miestu ir jo žmonėmis išgyveno sudėtingus istorinius ir politinius lūžius, tačiau visuomet išlaikė orumą ir tvirtai laikėsi svarbiausių vertybių ir principų – objektyvumo, patikimumo, nuomonių įvairovės ir tarnavo vieninteliam – visuomeniniam interesui. Tik tuo galima paaiškinti dešimttūkstantinių prenumeratorių būrio ištikimybę skaityti „Kauno dieną“ kas rytą ir metai iš metų. (…)
Žiniasklaida vadinama ketvirtąja valdžia, turinčią galingą viešosios nuomonės ginklą. „Kauno diena“ niekada nesistengė tapti valdžia – ji stengėsi garbingai stovėti tarp piliečių ir valdžios, kad šie geriau girdėtų ir suprastų vienas kitą, o atviras dialogas būtų naudingas visiems.“
Tai – citatos iš paskutinio mano teksto „Kauno dienoje“ 2007 m. birželio 30 d., tradicinėje šeštadienio „Žvilgsnio“ rubrikoje. Parašytas atsisveikinant su buvusia laikraščio struktūra, jis tapo ir simboliniu mano pačios atsisveikinimu su tūkstančiais skaitytojų ir redakcija, kurioje dirbau 23 metus, susikroviau didžiulį gyvenimiškos ir profesinės patirties kapitalą, o kasdienis darbas „į numerį“ išugdė griežčiausią asmeninės atsakomybės ir disciplinos sampratą. Neabejoju, kad tai būdinga kiekvienam, išėjusiam „Kauno dienos“ mokyklą.
Net po 23 metų žurnalistikoje klausiau savęs: ar kas nors tame lėkime turėjo bent dalelę išliekamosios prasmės? Ieškodama atsakymo, išėjusi iš „Kauno dienos“, į atskirą knygą sudėjau 101 komentarą – tik dalį iš 2000–2007 m. rašytų šeštadieninių „Žvilgsnių“. Žurnalistų viena garbingiausių – V. Gedgaudo premija, skirta už minėtą straipsnių rinktinę, tarsi bylotų, kad žodžiai neišsibarstė kaip smėlis.
Perėjus redakcijos laiptelius nuo korektorės iki vadovaujančių pareigų, galiu pasakyti, kad bet kurioje veikloje geriau sekasi tiems, kurie nuosekliai lipa karjeros laiptais sulig kiekviena pakopa įgydami daugiau profesionalumo, nei tiems, kurie skubėdami lipa per galvas. Antra vertus, supranti, kad atsakyti tik už save yra žymiai paprasčiau nei prisiimti atsakomybę už kitus… Redakcijoje niekada nebuvome konkurentai, tik kolegos ir draugai. Viršenybę ir autoritetą redakcijoje lėmė ne pareigos, o kūrybiškumas ir profesionalumas.
Nuotraukose: Žurnalistės Audronės Jankuvienės knyga ir LŽS apdovanojimai