Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK) ryžosi precedento neturinčiam žingsniui – laikinai sustabdė Pirmojo Baltijos kanalo (PBK) rusiškos produkcijos dalies retransliavimą.
Akivaizdu, kad šį sprendimą valstybinė institucija priėmė paakinta kilusio visuomenės pasipiktinimo ir vieno komercinio retransliuotojo sprendimo išbraukti PBK iš siūlomų programų sąrašo.
Nori nenori gali pradėti galvoti, kad LRTK, turinti akylai sekti Lietuvos eterį, seka labai neakylai, todėl viso labo reaguoja į pasipiktinusių žiūrovų signalus. Vis dėlto svarbiausia, kad šįkart apskritai sugebėta rasti teisinių priemonių, neapsiribota vien viešais pareiškimais.
LRTK savo darbą padarė. O kas toliau?
O toliau, žinoma, nieko nauja. Nes kol kas nėra ženklų, kad šio tyliai ramiai kariaujamo informacinio karo Rytų fronte bręstų kokios nors permainos. Išleidusi iš savo glėbio „Šiaurės Vakarų regioną”, Rusija jo neišleido iš akių ir neišleis, net jei kokio valdininko lūpomis ir vadins „mikroskopiniu naujadaru”.
Apie tai liudija visa mūsų istorija. Juk tokiu tikslu, o ne iš didelio noro regiono rusakalbiams pranešti orų prognozę, įkurtas ir PBK. Tokiu tikslu ir jį valdantis holdingas sumaniai registruotas ES teisinėje erdvėje.
Šis galutinis siekis nepasikeis net jei Rusijoje gaminamoms laidoms paskelbtume ne trijų mėnesių, o trejų metų embargo. Nuo sąmoningos dezinformacijos apsisaugosime geriausiu atveju tol, kol į Latviją ar kitą ES erdvę nebus perkeltas ir PBK pseudodokumentikos gamybos cechas.
Blogiausiu atveju neapsisaugosime net ir tada, jei atsiliepdama į LRTK prašymą Latvijos nacionalinė elektroninės žiniasklaidos taryba privers PBK savo informaciją filtruoti per Lietuvos įstatymų rėtį. Priežastis vis ta pati: mūsų geopolitinė padėtis. Padarytas nekenksmingas PBK atgims it feniksas bet kokiu kitu pavidalu. Ir visai nebūtinai kaip apčiuopiamas juridinis asmuo – pvz., kaip eterio drumstėjas socialiniuose tinkluose.
Nuotraukoje: Komentarų autorė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė Violeta Juodelienė