Antanas Staškevičius, LŽS narys
Lietuvos žurnalistų sąjungos ir kauniečių kūrėjų klubo MES narys Antanas Staškevičius pavasarį, balandžio 28-ąją, sutiks savo gyvenimo aštuoniasdešimtmetį. Kolega dar nejaučia metų naštos, neužsidaręs tarp keturių buto sienų, nes kasdien jį galima pamatyti įvairiuose Kauno renginiuose. Dažniausiai jis būna bibliotekose ir skaityklose. Gal dėl to, kad A.Staškevičius Vilniaus universitete įgijo bibliotekininkystės ir bibliografijos specialisto diplomą, kuris buvo reikalingas ir žurnalistiniame darbe, ypač dirbant universitetinio laikraščio redaktoriumi. Šimtas keturiasdešimtųjų ,,Aušros“ žurnalo metinių proga LŽS narys Antanas Staškevičius atsiuntė svetainei www.kaunozurnalistai.lt rašinį apie mūsų laikmečio aušriečius leidėjus.
Ar žinote, kad „Aušra“ yra pogrindžio periodinis leidinys, ėjęs okupuotoje Lietuvoje 1975 – 1988 metais? Jis buvo 1883 -1886 metais leisto lietuviško laikraščio „Aušra“ tęsinys. Ši, naujoji „Aušra“, kaip ir Jono Basanavičiaus „Aušra“, gynė lietuvius nuo nutautėjimo. Rašė apie tikinčiųjų persekiojimą Lietuvoje, politinį ir kultūrinį lietuvių genocidą, literatūros konfiskavimą. Ragino priešintis rusinimui, nutautinimui. Spausdino politinių kalinių ir tremtinių poeziją.
Pirmuosius keturis ,,Aušros“ numerius redagavo dvasininkas Sigitas Tamkevičius, tuometinis Kybartų parapijos klebonas. Nuo penktojo numerio – devynerius metus (1977 – 1985 m.) „Aušrą“ leido, redagavo ir spausdino Būdvietyje kunigas klebonas Lionginas Kunevičius. Išleido 43 numerius (Nr. 5 – 47).
1985 metais perkeltas į Lukšių parapiją ( Šakių raj.) kun. L. Kunevičius pratęsė „Aušros“ leidybą iki 1988-ųjų. Parengė ir išleido 14 numerių (1948 – 61). Vis tik Lukšių parapijos bažnyčioje kabančioje atminimo lentoje greta kun. Antano Tatarės (Totoraičio) rašytojo pirmosios mokyklos Lukšiuose įkūrėjo paminėtas ir antrasis šios žemės švyturys pogrindinio leidinio „Aušra“ leidėjas redaktorius poetas kun. Lionginas Kunevičius. Kurį gyventojai prisimena ir jo darbais didžiuojasi. Ne taip, nei Būdvietyje, kuriame L. Kunevičius ilgus metus kunigavo ir slapta leido „Aušrą“.
Šiuo iškiliu žmogumi ir jo nuveiktais darbais kažkodėl nesidomi Būdviečio seniūnijos administracija nei kitame kaime gyvenanti seniūnė L. Šiuikienė, nei pagaliau ir klebonas Gintautas Černiauskas. Vietovėje nėra jokių atminimo ženklų nei bažnyčioje, nei šventoriuje, nei pačioje klebonijoje.
Būdviečio kraštotyrininkai patvirtino, kad L. Kunevičiaus darbų įamžinimas nelabai rūpi ir Lazdijų seniūnijos administracijai, kai kuriems jos dvasininkams (susirinkime nepalaikiusiems tokio pasiūlymo), taip pat kultūros įstaigoms.
Būdvietyje dar galima sutikti pagyvenusių žmonių , kurie prisimena kunigą aušrininką ir jį gerbia. Anot jų, ir atminimo lenta turėtų kaboti garbingoje vietoje – bažnyčioje arba šventoriuje, o ne ant tvoros. Būtent tenai pritivirtintos atminimo lentelės 1919 – 1920 metų Nepriklausomybės kovų savanoriams ir Vyčio kryžiaus kavalieriams, kilusiems iš Būdviečio valsčiaus.
Gerai, kad 1999 metais Lietuvos Prezidentas dekretu pagerbė iškilius pogrindinės spaudos leidėjus.Dvasininkai S. Tamkevičius ir L. Kunevičius (1932-1994) , už pasižymėjimą ginant Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę, buvo apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordinais.
