„Man gražiausias metų laikas – ruduo. Gal todėl, kad esu gimusi rugsėjį, kai lapai čeža po kojomis, užsisvajoja neeilinį gimtadienį šiandien švenčianti legendinė „Kauno dienos” redaktorė Teklė Mačiulienė, jau 13 metų dirbanti kitur (laikraščio „Ūkininko patarėjas” vyr. redaktoriaus pavaduotoja), bet kiekvieną dieną pradedanti su „Kauno diena”.
-26-erius metus nuo 1987- ųjų, kai atėjote į „Kauno die¬ną”, galima padalyti perpus: 13 metų šiame dienraštyje ir po to lygiai 13 – kitur. Tačiau atrodo, kad darbas „Kauno dienoje” jums paliko labai giių pėdsakų: skaitote kiekvieną mūsų straipsnį, kiekvieną vertinate – giriate ar kritikuojate. Kodėl?
– „Kauno diena”. – didžioji mano meilė. Jaučiu jai nostalgiją. Kita ver
tus, tai ypatingas laikraštis – vienas kultūringiausių, objektyviausių, labai daug duodantis skaitytojui.
– Būdama „Kauno dienos“ redaktore jūs, atsimenu, visus ragindavote degti darbu.
– Žurnalistikai reikia ir jaunatviškos ugnies, ir gyvenimo patirties. Reikia įvairovės, bet būtinai ir tokių žmonių, kurie iš patirties gali atskirti, kas yra kas, gali kalbinti pašnekovą kaip lygiavertį. Skaity
tojui reikia ne primityvių, o vertingų rašinių. O į kokias vertybes orientuojasi šiuolaikinė žiniasklai-da? Aprašomi pigūs triukai, asmeninis gyvenimas: nusipirko brangų automobilį, pasididino krūtinę ir panašiai. Ar tai pirmo svarbumo žinia?
– Bet gal tokie rašiniai labiausiai skaitomi?
– Labai abejoju. Skaitytojai pakankamai prisotinti tų pseudovertybių. Jiems tikrai kas kiek kartų didino krūtinę. Matau, ką skaito ir žiūri mano anūkai. Jie iškart perjungia kanalą, kai tokius niekus rodo. Jaunam žmogui, kuris turi siekių, nerūko ir nevartoja narkotikų, svarbiau kitkas.
– Jūsų anūkai skaito laikraščius ?
– Jei visko ir neskaito, tai kiekvieną dieną visus puslapius peržiūri. Ir randa ką paskaityti. Pavyzdžiui, neseniai buvo išspausdintas labai geras rašinys apie elgesį teatre, koncertuose. Jaunimui tokie straipsniai – kaip mokymo priemonė, mokykloje apie tai niekas nešneka, neaiškina. Jei dar tėvai su , vaikais mažai bendrauja, tai taip ir auga paviršutiniškas žmogus, kuriam gražu tai, kas blizga. Aš džiaugiuosi savo vaikais ir anūkais, jų poreikiai visai kitokie: dalyvauja olimpiadose, lyderių akademijose, sūnaus dukra dramos studiją lanko.
– Tėvai privalo vaikus. Bet ką dai rių tėvai neskatin lėti?
– Tada liūdniau. Nuo tėvų daug priklauso. bet jie pasinėrę į darbus, vaikams nebelieka laiko.
– Vadinasi, tai turi kompensuoti aplinka, kurioje gyvename, visuomenės pavyzdys? O laikraščių paskirtis, jūsų nuomone, tebėra švietėjiška – propaguoti vertybes, auklėti, šviesti?
– Būtinai. Bet negalima sakyti, kad turime būti moralistai. Tegul būna ir pupyčių, ir uogyčių, bet gerbiu „Kaune dieną“ už tai, kad sugrįžtama prie asmenybių, individualybių. kurios turi ką pasakyti. Rašiniui. kuriuose giriamasi, kas kur per atostogas keliavo, kokiame bare, pirtyje buvo, kur geresnis masažuotojas. turėtų būti reklaminiai, spausdinami už pinigus.
– Būtent taip laikraščiams siūlote užsidirbti?
– Manau, kad yra nemažai turtingų. žmonių, kuriems viešumo reikia ka:p oro. Jie mielai pozuoja demonstruodami savo spalvotas maudymosi kelnaites, nors to reikia tik jiems, o mums visai neįdomu.
Bet mes – žurnalistai, juos ir išpopuliarinome. Kas apie juos būtų žinoję bc žiniasklaidos? Tegul jie būna laikraščiuose, žurnaluose, bet turi būti ir atsvaros – pasakojimų apie didžius žmones, darančius prasmingus darbus. Tai mums įdomu, svarbu. Skaitydami apie juos, iš jų mokomės, tobulėjame. Manau, tai įdomu ne tik man vienai. Pagaliau juk tik iš žiniasklaidos sužinome, kas yra kas, būtent ji formuoja žmogaus įvaizdį. Ir ne batų dydis mums rūpi, o nuostatos, darbai.
– Tuomet, kai vadovavote „Kauno dienai“, vadinamojo popso iš viso nebuvo. Gal skaitytojai jo buvo išalkę, todėl jis taip ir išpopuliarėjo?
-Tuo metu tai nebuvo madinga, nors polinkių buvo. Apsinuoginusios merginos nuotrauką paslapčia nuo manęs į laikraštį dėjo. Kai išsivadavome iš sovietinės sistemos, puolėme mėgautis tuo, kas buvo tabu. Nežinojome, kas yra po moters palaidine. Dabar tai demonstruojame: atviriausia iškirptė, nuogiausia krūtinė. Tačiau to jau persisotinome, bulvariniai leidiniai praranda paklausą. Beliko vienas kitas turtuolių savireklamai.
„Kauno diena“ niekada tokia nebuvo ir nebus, nes tai – solidus laikraštis. Jį turėdami kauniečiai yra laimingi. Gali nepatikti viena ar kita antraštė ar koks sakinys, detalė, bet iš esmės tai ypatingas laikraštis.
Jis nėra brangus, faktiškai – pigus. Tai suteikia galimybę jį skaityti visiems. Buvo laikas, kai žmonės į „Kauno dieną“ žvelgė abejingai. .Taip buvo tuomet, kai buvo atleisti žinomi žurnalistai, kai iš laikraščio puslapių buvo išnykęs kultūros priedas „Santaka”, šeštadienio žvi;gsniai, Giedriaus Kuprevičiaus, kitų garsių kauniečių rašiniai.
Norėčiau padėkoti Kęstučiui Navakui, kuris parašė: kokia laimė, kad yra „Kauno diena”, kad ji yra Kaune ir kaip jis myli „Kauno dieną”. Neskaitei? Privalai perskaityti kaip vadovėlį. Aš skaitau „Kauno dieną “ nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Ne viskas man patinka, bet Navakas yra Navakas, taip sudėlioja kablelius ir taškelius, kad išeina genialiai. Džiaugiuosi, kad „Kauno diena“ atsigauna. Jei dirbi dienraštyje – turi būti labai didelis i kas arba išprotėjęs.
-Redaktore, jūs visą gyvenimą dirbate laikraščiuose. Iš pradžių dienraščiuose, dabar – tris kartus per savaitę išeinančiame ; „Ūkininko patarėjuje”, esate vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja, formuojanti laikraščio turinį. Vadinasi, esate fanatikė arba išprotėjusi?
-Esu žurnalistė, o žurnalistai dirba 24 valandas per parą. Dėl to esu pats laimingiausias žmogus pasaulyje. Dabar daug nelaimingų, apimtų nevilties, surūgusių. Net ir mano amžiaus daug žmonių gyvena užsidarę beviltiškame liūdesyje. Nežinau, kaip jausčiausi, jei nedirbčiau. Galbūt irgi būčiau liūdna. Bet šiandien, kai turiu galimybę ateiti į darbą, kolektyvą, kuriame daug jaunimo, džiaugiuosi ir dažnai guodžiu surūgusius jaunus žmones.Sakau: nusišypsok, kas tau blogai? Norėkime, kad būtų gerai, ir bus taip., Kas mums trukdo to siekti? pinigų? Daugiau dirbkime, ir užsidirbsime.
-Kaip užsidirbti jaunam žmogui, jei atlyginimai maži, o kainos didelės?
-Reikia mąstyti, žvelgti į priekį. Dabar viskas privačiose rankose, niekas nieko veltui neduoda. Jaunimui išties sunku: nori gyventi didmiesčiuose, studijuoja, kelias paskaitas išklausę lekia dirbti, kad užsidirbtų pragyvenimui. Jaunimo nekaltinu – dabar sąlygos kaltos. Džiaugiuosi visais savo buvusiais mokiniais, daug jų tapo žurnalistikos lyderiais. Jiems kaldavau: mokykitės, skaitykite, neužmirškite žsienio kalbų.
– Ir dabar mokote. Nepavargstate, nenusiviliate?
– Esu laiminga, nes dirbu tai, as mano širdžiai gera. Skauda ką nors? Po galais! Išgeriu vaistų, kavos, ir pirmyn. Mano amžiaus žurnalistai taip pat nedejuoja. Kas gali, tas dirba, knygas rašo, komentarus. Visi turi ką pasakyti, nes buvo stiprūs žurnalistai. Reikia kažką veikti, ir diena tampa per trumpa.
-Esate žinomo žurnalisto Vido Mačiulio žmona, vaikų – Ryčio ir Vilmos, mama, trijų anūkų – Justo, Salomėjos ir Aidos močiutė. Kaip spėjate jūsų gurmaniškais silkės patiekalais, burnoje tirpstančiais pyragais juos pamaloninti, taip, kaip dažnai vaišindavote mus, darbuotojus?
– Anksčiau keldavausi šeštą valandą, dabar, kai nebeturime savo keturkojės augintinės Sagės, – septintą. Laiko užtenka. Visąlaik buvau pelėda, man gera dirbti naktį, kai visi užmiega.
– Taip trumpai miegoti gana? Galbūt jūsų miegas labai visavertis, nes medikai sako, kad protinį darbą dirbantys žmonės turi miegoti aštuonias valandas.
– Miegame prie atviro lango. Už jo – Alzheimerio ligų centras, tai girdžiu, kaip pas ligonius atvažiuoja greitoji. Žaviuosi, kad atskuba ir vidurnaktį, ir paryčiais. Miego užtenka, svarbu turėti sveikatos ir būti gerai nusiteikusiam. Jei dejuosiu – kas iš to? Išgeriu vaistų, paremiu farmacininkus, ir visiems gerai.
– Kavą ir prieš miegą tebegeriate?
– Devintą vakaro išgeriu geros stip¬rios kavos. Ir Mačiulį išmokiau taip gerti – anksčiau to nedarydavo.
– Dirbdama „Kauno dienoje” esate daug bendravusi su mūsų šalies prezidentais, premjerais, užsienio šalių diplomatais, garsiais menininkais – jie būdavo dažni svečiai redakcijoje. Bendraujate ir dabar. Kaip jums pavyko nesužvaigždėti?
– Kai einu Laisvės alėja, su manimi sveikinasi kone kas trečias praeivis. Kai kurių net nepažįstu. Bet nesu žvaigždė, geriau būti kukliu žmogumi. Juk žvaigždės krenta. Net iš dangaus.
– Koks jums gražiausias metų laikas?
– Rugsėjis. Ruduo, kai lapai čeža po kojomis, kai krenta geltoni kaš¬tonai. Tai kažkas stebuklingo. Gal todėl, kad rugsėjį esu gimusi.
– Vadinasi, jums rudeninė depresija negresia?
– Depresijos nejutau, nejaučiu ir nejausiu. Tiesa, turiu prisipažinti, kad žiūrėdama Lietuvos rinktinės krepšininkų sugrįžimą iš Slovėnijos apsiverkiau. Kiek žmonių atėjo jų pasitikti, jiems paploti, nors oras šaltas buvo!
– Esate patenkinta ir dabartine valstybės politika? Juk dirbdama „Kauno dienoje” garsėjote savo drąsa, nepabūgote kritikuoti net aukščiausių politikų.
– Dabartinių politikų man gaila. Patekę į Seimo rūmus jie tarsi įsirėmina, galvoja tik apie savo gerovę. Atrodo, kad mes jiems rūpime mažiausiai. Kuo partijos skiriasi ir ką gero jos daro žmogui? Nieko. Labai negražiai šneku, bet norėčiau, kad Seimo nariai būtų asmenybės. Nuo mūsų daug kas priklauso, bet mes daug kam pataikaujame. Dabar – Europos Sąjungai.
-Kada jums buvo sunkiau: tada, kai kibote į atlapus komunistų partijos valdžiai ir plėšte išplėšėte iš jos diktato „Kauno dieną“, ar kai ją, jūsų užkeltą ant Lietuvos žiniasklaidos pjedestalo, palikote?
– Išėjau iškelta galva, be jokios nuoskaudos širdyje. Tikrai neverkiau. O anuomet, sovietinių laikų agonijoje, kai laikraštį iš komunistų partijos organo pavertėme visų skaitytojų tribūna, kito kelio nebuvo.
Drąsos įkvėpė dalyvavimas profesiniuose seminaruose Varšuvoje ir Maskvoje. Lenkijoje jau buvo šnekama, kad Sovietų Sąjunga grius, ir aš supratau, kad neturime ko prarasti, laikas keistis. Ir ne Sąjūdis buvo pirmas, o mes skatinome Sąjūdį.
Iš Maskvos, kur susitikimuose su laikraščių redaktoriais Michailas Gorbačiovas prašė mūsų pagalbos, parsivežiau argumentą atrem
ti Kauno partinės valdžios puolimą. Truputį transformavusi Gorbačiovo mintį sakydavau: generalinis
sekretorius liepė taip rašyti. Lietu
vos komunistų partijos centro komitete,
kai Kauno komiteto sekretoriatas
po mėnesio darbo „Kauno dienoje“ bandė mane nuversti, patarė: dirb
ti ir gintis turi pati. Taip ir dariau. Apsigyniau ir apgyniau kauniečių
„Kauno dieną”.
– Ar ir dabar reikia kovoti?
– Taip. Nevalia nuleisti rankų. Jei laikraštyje iškeliame problemą, privalome iškovoti, kad ji būtų išspręsta.
– Esate sakiusi, kad gražiausia gyvenime yra žmogus. Kokia gražiausia žmogaus savybė?
– Na va, ir pasodinai mane. Nežinau. Negaliu vienos įvardyti. Gal visos?
Nuotraukoje:Laikraščio „Ūkininko patrėjas” vyr. redaktoriaus pavaduotoja, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė Teklė Mačiulienė
Laimučio Brundzos (žurnalas „Šeimininkė”) nuotr.