Beveik vienu prisėdimu perskaičiau J. Laurinavičiaus eskizų knygą „Vidurnakčio pašvaistė“. Niekaip negalėjau atsitraukti nuo įtemptų, intriguojančių siužetų. Skaitydama atskiras istorijas visą laiką tikėjausi geros baigties. Bet, kai jau atrodo viskas pasisuka į gerą pusę, kai jau gali šiek tiek atsikvėpti nuo įtampos, staiga įvyksta kažkas netikėto, nelaukto, baisaus. Ir beveik visos istorijos baigiasi tragiškai. Bet neverta tuo stebėtis. Juk rašoma apie šiurpų pokarį, kai visur aidėjo šūviai, kai niekas nebuvo tikras, ar sulauks rytojaus.
Taip netikėtai žūsta ukrainietis Hryša („Hryša“), Onuškio apylinkėse pagaliau suradęs savo meilę, taip nelauktai nežinia nuo kieno rankos miršta smetoninių laikų amatininkas, geraširdis batsiuvys Dionizas („Auliniai batai“), taip nuo saviškių kulkos staiga krenta į stribus neseniai išėjęs Kvietkus („Kas tu, Kvietkau?“). Ypač sujaudino Pranckų Kosto likimas („Tarp plyksinčių šūvių“). Tarnavo kariuomenėje, dalyvavo fronte, buvo sužeistas, bet liko gyvas ir laimingai grįžo namo. Bet, pasirodo, Kostui buvo lemta žūti tėviškėje, savo ūkyje. Jį subadė bulius. Keistas tas žmogaus likimas! Nuo jo niekur nepabėgsi.
Pokario tragedijoms „Vidurnakčio pašvaistėje“ skirta apie pusė knygos. Visos jos tokios tikros, nepagrąžintos, perpintos emocijomis. Juk autorius viską pats matė, girdėjo, viskas vyko ten, kur jis gyveno. Eskizuose puikiai „pagauta“ to laikmečio dvasia, žmonių nuotaikos, pasimetimas, sunkus apsisprendimas.
Pasakojimų herojai gana įdomūs: iš vienos pusės tai – paprasti, mažaraščiai kaimiečiai, naivūs, kartais net primityvoki, tačiau kokios sudėtingos mintys pinasi jų galvose. Kokiu keliu pasukti? Kaip pasielgti, kad išsaugotum gyvybes sau ir savo šeimai? Neretas jų pasimeta tuose žiauraus laikmečio labirintuose, pasuka ne tuo keliu. Bet autorius jų nesmerkia, nekaltina, netgi atvirkščiai, stengiasi juos suprasti ir pateisinti. Juk buvo toks nedėkingas laikas…
Kita knygos dalis – tai paties autoriaus, jo šeimos bei artimų žmonių išgyvenimai. Apie juos kalbama nuoširdžiai, jausmingai, su meile, dažnai – ir su nostalgija, ilgesiu. Gimtosioms vietoms, vieniems ar kitiems įvykiams, pažintiems žmonėms…
Įdomi Teofilio istorija („Teofilis“). Teofilis – bemokslis kaimietis, bet koks rūpestingas, koks atjautus. Ir koks gudruolis… Tai jis sugalvojo, kaip tuo pačiu metu išlaikyti mirusiai žmonai duotą pažadą ir susimetrikuoti su patikusia gydytoja.
Įtaigiai aprašytos skerstuvės („Skerstuvės“). Atrodytų, kad paskersti ir sudoroti kiaulę – tikrai sunkus darbas ir žmonės turėtų būti paniurę, nepatenkinti. Bet skerstuvių dieną visi linksmi ir laimingi. Juk netrukus šeima vėl turės šviežios mėsos, lašinių, bus sotūs. Kaip tuomet žmonės mokėjo džiaugtis, vertinti viską, ką turėjo. Mokėjo būti laimingi. Nors gyvenimas buvo labai sunkus. Ir kaip keista, kad dabar, kai gyvename žymiai lengviau, geriau ir paprasčiau, jau nebemokame tuo pasidžiaugti. Mokame tik nuolat niurzgėti, kaip blogai gyventi.
O kokius prieštaringus jausmus vaikystėje patiria pats autorius! Jie aprašomi labai vaizdžiai ir emocionaliai. Kaip oriai, pasididžiuodamas jis ėjo į Pasamovio mokyklą („Po mokyklos stogu“) ir koks jautėsi sutrikęs, išsigandęs, nesavas, kai klasės draugės Nelės vieta liko tuščia (ją išvežė į Sibirą), o vėliau liko tuščias ir naujokės Danguolės suolas („Nebaigta pamoka“ ir „Tuščias suolas“). Koks išdidus buvo, kai iš mamos draugės, gyvenančios Rūdiškėse, vežėsi paketėlį religinio turinio žurnalų ir kaip staiga nuliūdo, kai mama, bijodama dėl jų susilaukti bėdos, paėmusi paslėpė ąžuolo drevėje („Šiurpi pasala“). Kaip išsigando, kai žvejodamas iš dėdės tvenkinio išgriebė šautuvą. Visas drebėjo, net žadą prarado („Paskutinė žvejonė“).
O koks laimingas pasijuto tada, kai mama leido jam tapti žėkeliu ir kai ėjo pas kaimynus, sveikindamas juos su Velykomis („Velykų rytas“). Tiesiog spindėte spindėjo… O kokios emocijos virė paauglio širdyje, kai jis stovėjo prie Jiezno bažnyčios altoriaus su pačiu kunigu Milžinu, o vyskupijos valdytojas suteikė jam Sutvirtinimo sakramentą! Tuos jausmus žodžiais sunku ir nusakyti („Kelionė į Jiezną“).
J. Laurinavičiaus eskizų knygoje ypač ryškus jo Mamos paveikslas. Autorius mamą piešia labai ryškiom spalvom, kartu pateikdamas ir savo išgyvenimus, emocijas, jausmus. Jis žavisi savo mama, kartais ją net idealizuoja. Mamos paveikslas kaip mozaika susidėlioja iš daugelio epizodų. Mažaraštė, atrodytų silpna moteris, o kiek joje stiprybės! Ekstremaliose, kritinėse situacijose ji už savo artimuosius, už sunkiai užgyventą turtą kovoja kaip tigrė. Kokia ji pasirodė atkakli ir sąžininga, norėdama atgauti frontui konfiskuotą savo arklį („Frontininkė“).
Kokia užsispyrusi ir neperkalbama buvo, kai Vilniuje kažkas pavogė paskutinius pinigus, o jai su vyru būtinai reikėjo traukiniu grįžti namo („Mama“). Ir kartu kokia ji geraširdė, paslaugi, gebanti pasidalinti paskutiniu kąsniu. Mama padeda kiek galėdama vokietei frau Evai („Frau Eva“) – pavalgydina ją su dukrele sriuba, o kelionei dar įdeda rūkytų lašinių, sūrį. Ir visą likusią ant stalo duoną… Galbūt ji buvo paskutinė?! Nors nemėgo čigonų, bet ir jų stengėsi neįskaudinti, netgi sušelpti („Čigonai“). Nors šeima gyveno neturtingai, bet sūnaus mokslams negailėjo nieko. Mama skatino jį skaityti, viskuo domėtis. Ir pati nuolat skaitė spaudą, atmintinai deklamuodavo A. Mickevičiaus balades.
O kaip sunkiai ir skausmingai mama atsisveikino su savo namais, atsiklaupė kieme paskutinį kartą pasimelsti („Mama“). „Sudie, mielosios mano Pajautos, mano prakaitu aplaistyta žemelė… Mano akys daugiau tavęs nematys. Sudie visam laikui…“ – tokie buvo jos ištarti žodžiai. Taip ir atsitiko. Daugiau į šias vietas ji negrįžo. Netgi po mirties…
Nuotraukoje: Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos nario Jono Laurinavičiaus knygos „Vidurnakčio pašvaistė” viršelis