,,Skardis” – stiprus dalykas: amžininko knyga apie amžininkus, knyga – apie žurnalistus ir rašytojus.
Įvykiai, kurie aprašomi šiame kauniečio žurnalisto ir rašytojo Juozo Kundroto romane, ne tik vyresnio, bet ir vidutinio amžiaus skaitytojų žinomi, išgyventi. Tad nevienareikšmiškai yra ir bus vertinami…
Kad ir kaip koduojami, kad ir išgalvotais vardais, pavadinimais pateikiami skaitytojui faktai, norom nenorom jie iškyla tokie, kokius matėme tikroje televizijos laidoje, tikrose knygose, laikraščiu, žurnalų straipsniuose.
Daryk ką tu nori, slėpkis išgalvotais ,,skardžiais”, staugaičiais, o prieš akis – jie ir neišgalvoti, tikromis pavardėmis. Per daug netolimas laikas aprašomas, per daug gyva atmintyje realybė, todėl ir susidarai du vaizdus: autoriaus aprašomų ir savo prisiminimų, lygini juos. Visada nelengva rašyti apie žmogų, o ypač apie amžininkus, kai jie arba jų vaikai, anūkai gyvi…Skaitys tuos tekstus ir kitaip vertins negu bet koks kitas skaitytojas – jautriau, dėmesingiau. Jiems romano personažas ir jo prototipas – tai be galo svarbus, sudėtingas reikalas, gali sukelti įvairių nepatogumų, gal ir nuoskaudų, jiems literatūrinė išmonė gali būti ir nepriimtina, nepateisinama.
Tačiau ar dėl to rašytojai turėtų vengti tokio pobūdžio beletristikos? Anaiptol – ne! Kas geriau, giliau, tikroviškiau gali pavaizduoti mūsų vakarykštį ar šiandienį gyvenimą, jeigu ne mūsų amžininkas. Ir nesvarbu, kas romane skaitytojų arba literatūros kritikų bus vertinama teigiamai ar neigiamai, reikia tik džiaugtis, kad mes turime tokį romaną – „Skardį”.
Amžininko knyga apie amžininkus, žurnalisto ir rašytojo knyga – apie žurnalistus ir rašytojus. Apie įvykius tikrovėje, kurie buvo įgavę (ir dabar dar prisimenam) rezonansinį atgarsį, čia ir atsiskleidžia autoriaus, Vaižganto premijos laureato Juozo Kundroto pilietinė drąsa, jo neabejingumas įvykiams, kurie sukrečia g
ilumines sielos kerteles. Ne apie materialines vertybes, o kur kas vertingesnes – dvasines, humanistines, ir labai aiškiai išreiškia savo, romano autoriaus, poziciją, o ji tokia: galvokime, mąstykime, kiekvienas žvelkime į kitą žmogų, į kūrėją, į jo pastangas, į jo ne visda palankias aplinkybes ne vien akimis, bet ir širdimi.
Priimkime jį tokį, koks jis yra, su visa jo geradaryste, su jo tvirta sąauga su tauta, be pavydo jo šlovei, be paieškų – gal jis ką nors ne taip padarė. Labai stiprus J.Kundroto akcentas – tai knygos epilogas, toks netikėtas, bet logiškas, visiš
kai apnuoginęs autoriaus poziciją: ”Toliau tąsia skaitytojas…” Ir kelios tuščios brūkšniuotos linijos. Taigi taškas nededamas.
Skaitytojas nepaleidžiamas. Jis raginamas tęsti autoriaus pasakojimą, daryti savo vertinimus, išvadas.
Romano pasakojimas ramus, tykus. Tačiau ta ramybė tik išorinė
– kaip žemės pluta ugnikalnio teritorijoje, o ten, viduje, viskas kunkuliuote kunkuliuoja. Širdaplėšiškos mintys, ginčai, diskusijos, bemiegės naktys, šimtagramiai… Pykčiai, intrigos. Vaizdingi nostalgiški miestiečio prisiminimai gimtajame kaime, šiandienio gyvenimo dinamaika, sutuoktinių šeimynės problemos.
Viso to romane per kraštus. Ir nebūtinai atskirais skyriais. Kartais tik keli štrichai, kelios pastraipos, bet sodriai, vaizdžiai , įtaigiai.
„Skardis”, kaip rodo ir jo kūrimo datos – sausio 1-oji – vasario 1-oji – parašytas vienu gaistu. Tai byloja, kad rašytojo ir žurnalisto Juozo Kundroto esybėje buvo tiek stipriai susikristalizavusi tema, kad tiesiog sprogte sprogo, tereikėjo tik viską užrašyti, kas buvo susikaupę ir kas jau veržėsi per kraštus.
Rašyta su dideliu įkvėpimu, meile pagrindiniam romano personažui Staugaičiui ir su niūriais galvos palingavimais jo atipodui Gintui: ,,Ką tu,žmogeli, padarei?..”
Kartu ryškiai parodytas ir pereinamojo laikotarpio sudėtingumas, kad į priekį lindo ir tie, kurie vaizdavosi esą išrinktaisiais, o iš tikrųjų buvo menkystos.
Nors romane ir gausu politinio gyvenimo aktualijų, nes atgimimas – tai ir buvo politinio gyvenimo virsmas, pasikeitimas, o jį aprašant lengva nusiristi į publicistiką, laikraštiškumą, tačiau J.Kundrotas, rašytojas, sugebėjo čia įveikti save, žurnalistą. Tai rodo jo įvairiapusį talentą.
Turime įdomų, grakščiastilių, intriguojantį romaną „Skardis” . Kas nori išvysti, pasinerti į Atgimimo laikų kultūrinio gyvenimo peripetijas, – tesakaito. Ir tepratęsia jį, kaip siūlo autorius…
Nuotraukose: Romanas „Skardis” ir jo autorius, kaunietis Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys Juozas Kundrotas
Ričardo Šaknio nuotr.