Nuo žolinaitės pasirodo ir šalnaitės – taip glaustai, vos penkiais žodžiais nusakyta šios žydinčios mūsų šventės – Žolinės – laiko stotelė, nes po jos diena jau nebe pusiaužingsne, o visu šuoliu trumpėja.
Ilgosios palieka ištirpusios vasaromečio darbuose, ir Žolinė tarsi stabtelėjimas padėkoti žemei, nepalikusiai ranką tiesiančio rudenio be įvairiausių gėrybių podėlio. Josios dvasią neginčytinai labiausiai jaučia sodžiaus žmonės ir, kolei bažnyčių šventoriai sužysta močiučių skarelėmis, atrodo, pati širdis džiugesio žiedais apsipila: dar jie išlaikę, išbuvę, išturėję, išjautę. Kad laimė, tai ne išsivaikščioti, o rinktis. Ne pasirodyti, o džiaugtis buvimu. Iš senovės atėjęs paprotys per Žolinę susitikti su giminėmis, kaimynais.
Dzūkijoje išlikęs posakis: „Neataisi par Žolinį – liksi biednas“, žinia, ne be pinigų, o be pasibendravimo džiugesio. Ypačiai smagi ši žydinti šventė būdavo vaikams, kuriuos palaimindavo kartu su pašventinamomis gėlėmis ir žolynais.
Magėjo pasiklausti mamos apie anųjų laikų Žolinės dvasią, tačiau josios atmintis jau po užmaršties sodus klajoja, bet pagelbėjo vienmetė uteniškė Jadvyga Alaunienė.
„Tėvams, seneliams tai buvo labai svarbi šventė. Skubindavosi bažnyčion su venzliukais grūdų, kad anuos pašventinus sėkla būtų daigi, kad duonkubily paskutinio duonutės kepalo nepristigtų. Į puokšteles moterys skindavo geltonžiedžius senybinius jurginiukus, saulutes, būtinai diemedžio šakelę, dar avižų pakaišiodavo. Pašventintoji puokštė paskui vysdama džiūdavo už šventųjų paveikslų užkišta, kad, bėdai prispyrus, deginamos žolės dūmu būtų anoji šonan pavaryta. Žolinė būdavo lyg kokia riba, už kurios jau galima smaguriauti vasaros gėrybėm. Net obuolius leista parduoti tik po Žolinės. Giminės, seniau matyti pažįstami labai džiaugdavos susitikę, vaikus rodydavosi, kiek kuris paaugęs. Ir puošdavo, kaip sakoma, iš paskutinio. Man kažkodėl prisimena paties sunkiausio – vokietmečio Žolinė. Reikėjo tada fronto kareiviams vaistažolių, todėl vokiečiai noriai jas supirkdavo. Atamenu, kaip mūsų pririnkto varpučio mama nunešė priduoti, gavo atitinkamai taškų, už kuriuos buvo leista nusipirkt rūbų ar medžiagos. Neradusi tinkamo, pirko didėlesnį apatinuką, iš kurio pati ir pasiuvo man suknytę. Pažįstamos tik klausinėjo, iš kur tokios medžiagos gavusi. Nebuvo tada nei iš ko, nei ko nusipirkti, bet moterys vis tiek sumanydavo. Vargas viena ranka skriaudė, kita mokino.”
Matyt, visų laikų vaikams šventės giliausiai širdelėse įsispaudžia, kad mo¬ters pasakojimas pajudina ir manosios kertelę, išplukdydamas tą rugpjūčio vidurio rytmetį…
Žvyrkelio atkarpa, kurioj spėriai tolsta manoji Babytė šventadienio drabužėliu vilkinti, gražiausią skarelę ryšinti, iš stalčiuke suklostytųjų paties dugno išsirinkusi. Ji šitaip skuba į autobusų stotelę. Bažnyčia net už dešimties kilometrų, bet argi toli, kai širdis kviečia. Kojelės dar spėrios, neužklėstos žemę šluojančio sijono, tik per sprindį už kelių jis, ir man patinka, kad Babytė tokia madinga, tik gaila, kad viena blauzda negraži – kažkokiais gumbais išraizgyta. Ar man, tada vaikui, buvo suprast, kad skirtosios lemties naštą nešiojusios kojelės paliego. Juk septynetą po širdimi išnešiojusi, be atilsio darbymečiuose gimdžiusi, paskutiniai dvynukai gimę pavakariui, visą dieną rugius iš po dalgio į pėdus rišus…
Žolinė šiuos prisiminimus iškildina dar ir todėl, kad Babytei išėjus iškriko ir giminės keras: vis rečiau susitinkam, vis sunkiau jaunesniuosius bepažįstam ir netgi nebeatpažįstam. Nors nebe pėsti. Nors pasidabinti turėdami iš ko… Nors, atrodo, panašiai pasiilgę vienas kito, kaip mūsų tėvai ir seneliai mokėjo. O gal tik… panašiai?
Nuotraukoje: Žolinės šventės sulaukus…
Kęstučio Vanago (BFL) nuotr.