Jono Laurinavičiaus, „Kaišiadorių aidų” redaktoriaus, pažyminčio savo 75-ąjį gimtadienį, kūrybinis kraitis įspūdingas, kaip pats sako, jau yra išleidęs apie 120 knygų ir brošiūrų: apybraižų, aforizmų, publicistikos, padavimų, poezijos, apysakų, atsiminimų, satyros, pokštų etc. Eskizų knyga „Vidurnakčio pašvaistėj” pasirodė jubiliejaus išvakarėse (išleido „Naujasis lankas”). Joje atgimę tolimos vaikystės vaizdai gimtosiose Onuškio apylinkėse (Trakų raj.).
Gimtinė tapo pasakojimų centru. Autorius atkuria tai, ką pats patyrė, regėjo savo akimis, girdėjo savo ausimis. Tai vis pokario laikai, antroji raudonoji okupacija. Gyvenimo sumaištis. Sumaištis ir žmonių sąmonėje. Partizanų ir stribų susirėmimai, Žūtys. Gaisrai. Prievartinė kolektyvizacija. Sulaužyti žmonių likimai. Ir kiekviename žingsnyje persekiojanti baimė – dėl savo gyvybės, dėl to, kad išliktum savo žemės lopinėlyje, kuris tau skirtas likimo.
Esminės jungtys – tėvai, gimtieji namai – palietusios veik visus tekstus, vienur stipriau, kitur silpniau. Ryškiai įsispaudęs motinos pavaikslas. Tėvas silpnos sveikatos, todėl motinai tenka suktis už du. Jos visur esama: namų ruošoje, lauko darbuose, kelionėse, bažnyčioje, priverstinėje gurguolėje, čia su malda lūpose, čia su Adomo Mickevičiaus baladėmis, kurias stebėtinai greit įsimindavo, nors buvo mažaraštė. Ant jos pečių likimas tiek sukrovęs, kad, regis, to krūvio pakaktų keletu. Jos paveikslas apibendrintas eskize (gal apybraiža?) *Mama”.
Stipriai jaučiami, girdimi vidinio gyvenimo proveržiai. Praeities patirtis giliai įsirėžusi į sąmonę. Autorius ligi šiol tebejaučia gimtosios žemės kvapus, smėlingų kalnelių, dzūkų miškų grožį, girdi dzūkišką šnektą – atvirą, tikrą, nesumeluotą, Papasakotos istorijos atgaivina gyvenimą – jau nutolusį, išnykusį, ištirpusį laiko ir erdvių ūkuose.
Pasakojimo stilius rupokas, be gamtos aprašimų, nors pati to krašto gamta tokio pastebėjimo verta, be lyrizmo, kuris irgi liptų prie dzūkiško charakterio. Matyt, tokios „rupios” stilistikos reikalavo faktūra, iš kurios lipdėsi to meto pats gyvenimas, veikiamas dviejų valdžių, ir ribinių situacijų, į karias yra atsidūrę dang lis personažų, Čia minėtini tekstai „Vokietka”, „Frau Ieva”, „Hryša”, „Šiurpi pasala”, „Auliniai batai”, „Kas tau, Kvietkau” ir kt.
Vaizdžios personažų charakteritikos, kaip antai: „Labiausiai įsiminiau Silvos akis. Jos buvo rudos, skvarbios. Kai pasižiūri, niekaip negali atlaikyti jo žvilgsnio, O virš akių – du kuokštai juodų antakių, aš jo vengdavau. Nusisukdavau nuo jo ir ieškodavau preteksto, kaip nueiti į šalį. Ypač kai jis dėbteldavo iŠ padilbų” („Silva”, p.7). Ir jau suvokiam, kad su šiuo žmogum reikėtų kuo mažiau turėti reikalų, laikytis kuo atokiau, o netrukus tuo ir įsitikiname: ”Jis buvo mušeikų mušeika, miestelio baubas*. Netrukus sužinom, kad dar ir žydšaudys!
Buities vaizdai irgi lengvai įsimenami, ypač gyvai, pagaviai perteikta kiaulės skerdimo nuotaika. Reikia tik stebėtis autoriaus atmintimi! vaizdžiai atkurtos net smulkiausios detalės, tiesiog užuodi paršo svilinamo kvapus. Pasakojimo įtanga veikia emociškai ir rašinys įgyja atributus, būdingus apsakymui. Novelės žanrui priskirčiau „Nebaigtą pamoką”, „Tuščią suolą”, „Po mokyklos stogu”,”Kelionę į Jiezną” ir kt. Minėti tekstai parašyti sugestyviai, su psichologiniu įžvalgumu, netikėtais minties posūkiais.
Ne vieną mums pateiktą istoriją lydi šūviai – tai miško brolių, tai stribų ar enkavedistų. Rašytojas nuolaidų nedaro nė vienai kovotojų pusei, žūsta ir vienų, ir kitų. 0 motinų skausmas neslopsta!
Ir jis – skausmas – pakylėtas iki aukščiausio laipsnio nemažos apimties apybraižoje „Šiurpi pasala”. Tai tema, kuri niekados nebus išbaigta ir jaudins mūsų protus bei širdis tol, kol gliaudės ginklai, žus motinų vaikai. Tai ir amžinas dialogas, kuris neturi nutrūkti.
P .S. Kai buvo rašoma ši recenzija, „Naujojo lanko” leidykla kartu su Tėvynės pažinimo draugija išlaido dar vieną J .Laurinavičiaus knygą „Atminties ženklai”. Anotacijoje rašoma, kad tai „Šeštoji žurnalisto, Tėvynės paž inimo draugijos nario Jono Laurinavičiaus knyga „iš žurnalisto archyvo”, Joję spausdnami straipsniai, atsiminimai, kronikiniai pastebėjimai, paskelbti „Gimtinės” mėnraštyje 1989-2009” . Knygos sudarytojas dr.Kazys Račkauskas.
Abi Jono Laurinavičiaus knygas „Tolimos atodangos” ir „Vidurnakčio” poašvaistė” pristatė laikraštis „Voruta”. Jame taip pat anonsuojama kauniečio Juozo Kundroto gausiai nuotraukomis iliustruota knyga „Be atoslūgių”, skirta kolegos, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos nario J.Laurinavičiaus 75-mečiui.