2013-ųjų rugpjūčio mėnesio „Laima“ – nepakartojama ir žavi! 186 puslapių žurnalas, pažymėtas 238 numeriu, neeilinis, nes yra skirtas „Laimos“ dvidešimtmečiui.
Gražų ir prasmingą leidinio kelią šiame numeryje atskleidžia „100 ryškiausių asmenybių per 20 „Laimos“ metų“, „Vieno viršelio istorija”, „Mados“ kronika, „Pasimatymas“ su žurnalo krikštatėvu Viliumi Užtupu…
„LAIMOS” redakcijos puslapis „ATVIRI KAIP NIEKADA“:
„Spaudos atstovai – tai žmonės, kurie viešina kitų gyvenimą, o savąjį slepia. Bet juk visada galima padaryti išimtį iš taisyklės tegu ir kartą per dvidešimt metų“
Nijolė Adomonytė,
Gitana Bukauskienė, vyriausioji redaktorė
Misija neįmanoma…
Neįsivaizduoju savęs, einančios užkariauti pasaulio su 12 cm aukščio kulniukais trileriais ir per siūles braškančia leopardine suknia.
Tikra palaima…
Kai šeštadienio rytą namie lieku viena, sušluoju pusę šaldytuvo, išsiverdu kavos, viską sutempiu į lovą ir, išjungusi visus IT prietaisus, kiaurą dieną vartausi su knyga… Dar – neapsakomas džiaugsmas lankantis kokioje nors egzotiškoje Rytų šalyje gauti puodelį espreso.
Didžiausia fobija…
Atsidurti patalpoje su kokiu nors paukščiu. Vyras šaiposi, kad jam nieko nereiškia įkalinti žmoną namie: pakaktų prie miegamojo durų pririšti balandį, ir bijočiau iškišti nosį iš kambario. Užsienio zoologijos soduose, ten, kur paukščiai skraido laisvai, visada palaukiu šeimos už vartų. Net oranžerijų su drugeliais bijau.
Gitana Rimšaitė, vyr. redaktorės pavaduotoja
Misija neįmanoma…
Darbe – aplenkti laiką, kad deadlineai prilygtų miražui horizonte, nes „viskas jau seniai padaryta”. Namie – pagaliau sudėlioti paskutinius interjero akcentus, kad galėčiau pasakyti: „Taip ir noriu gyventi.”
Tikra palaima…
Smagu, kai koks nors projektas pavyksta daug geriau, negu tikėjausi. Tačiau tikra palaima – sulaukti skambučio: „Važiuojam atostogų! Datos ir maršrutas jau sudėlioti, prisijunk.” Dievinu, kai laisvalaikio pramogas suorganizuoja kiti. Didžiausia fobija… Amžinas nerimas „kad tik nepramiegočiau lėktuvo!”: sužlugs komandiruotė, nuplauks rezervuoti viešbučiai… Skrydžio išvakarėse įjungiu visus žadintuvus ir užsakau bent poros draugų wake up call (na, dėl viso pikto).
Eglė Černiauskaitė, žurnalistė
Misija neįmanoma…
Naudotis telefonu – bet kokiomis aplinkybėmis: visada atrodo, kad skambinu ne laiku, žmogus mane ne taip supras arba aš jo neišgirsiu. Jaučiuosi it draudimo agentė, skambinėjanti ir siūlanti paslaugas.
Tikra palaima…
Disciplinuotai organizuoti reikalai – ir darbe, ir gyvenime. Sinchronizuoti kalendoriai, kuriuose įrašyta VISKAS. Interviu raštu ir bet koks bendravimas – on-line. Ištarti žodžiai palieka per daug vietos dvipras¬mybėms. Kažkada apie mane yra pasakę: „Su tavim taip lengva bendrauti raštu ir taip sunku – gyvai!’
Didžiausia fobija…
Pavėluoti. Į lėktuvą, interviu, treniruotę. Rezultatas – visur ateinu beviltiškai anksti.
Dalia Bliumienė, kalbos redaktorė
Misija neįmanoma…
Išmokti plaukti. Mokykloje labai to norėjau, studijų metais – taip pat, bet vis kas nors sutrukdydavo: dar pradinuke gavau traumą ir mane perkėlė į klasę, kur nebuvo plaukimo pamokų, paskui pasitaikydavo nereiklūs dėstytojai…
Tikra palaima…
Skaityti straipsnį, prie kurio nereikia dirbti. Tada bėgi akimis per tekstą paskui istorijos herojų, padedi porą kablelių, pataisai keletą linksnių, bet tik tiek – kad nieko nesugadintum. Dar didelis smagumas yra tiesiog važiuoti – automobiliu, autobusu, traukiniu. Įsitaisai prie lango (būtinai), atsipalaiduoji ir pasiduodi judėjimo ir stebėjimo džiaugsmai. Iš „sėslių” malonumą labiausiai vertinu SPA procedūras.
Didžiausia fobija
Vandens telkiniais tik grožiuosi išlaikydama saugų atstumą.
Dovilė Štuikienė, žurnalistė
Misija neįmanoma…
Neužmigti iki vidurnakčio. Vaikai ir vyras taip puikiai perdarė mane iš pelėdos į vieversį, kad einu miegoti su vištomis. Prabangiuose vakarėliuose vaikštau išvertusi akis (kad nesuliptų) ir tramdau žiovulį, o vakarais rodomų filmų pažiūriu tik pusę ar trečdalį. Tikra palaima… Hamakas ir knyga. Arba stabilus paviršius ir knyga. Vonioje nebeskaitau, nes vos nepaskendau. Dar tinka fotelis ir geras pašnekovas. Garbės žodis, man baisiai įdomu klausytis ir nelabai įdomu pasakoti! Ta proga norin viešai pareikšti: mieli giminės, neprašykite, kad per sakyčiau kalbas, tai nėra žurnalisto pareiga.
Didžiausia fobija…
Gydytojai, visi jų k raupus įrankiai, Įgalintų ir poliklinikų kvapai. Na, aš visada mąstau p ozityviai, nemanau, k
ad mane tuoj pat papjaus, bet…
Valdas Puteikis, žurnalistas
Misija neįmanoma…
Vairuoti automobilį. Man visos geležys slysta iš rankų, o benzinas niekada nekvepėjo gardžiau už bijūnus. Vaikystėje, kai visi krapštydavo motorinių dviračių ar motociklų variklius, aš ste bėdavau paukščius, nes norėjau tapti ornitologu.
Tikra palaima…
Klausytis, kaip užsienietis, pramokęs lituvių kalbos, deklamuoja Maironį arba mėgina – dainuoti ką nors iš liaudies ar Džordanos Butkutės repertuaro. Gėda lietuviams, kurie savo kalbos vartosenoje išsaugojo vos tris tūkstančius žodžių.
Didžiausia fobija…
Labai dažnai sapnuoju siurrealistinius sapnus ir bijau, kad jie gali išsipildyti: štai vejasi baisus žvėris, o aš vis lėtinu žingsnį; štai artėja cunamis, ir mane tuoj tuoj pasiglemš milžiniška banga…
Nijolė Adomonytė,Žurnalistė
Misija neįmanoma…
Laiku užsičiaupti, daryti normalius interviu, o ne „pokalbius”, kai pati pliurpi triskart daugiau už pašnekovą ir iš to smagumo jį nuolat pertrauki.
Dar būtų gerai, jei visada žinočiau, kur ką padėjau, nieko nepainiočiau ir patai¬kyčiau nuvažiuoti į tą oro uostą, į kurį reikia.
Tikra palaima…
Visos žmogiškos silpnybės, ypač – nesveikos, neskatintinos, kenkiančios odai ir reputacijai. Todėl didžioji palai-ma – būti tarp savų, kurių niekuo nenustebinsi; ir – kad būtų šunų, pageidautina, šlapių (vadinasi, netoliese – baseinas, upė ar ežeras).
Didžiausia fobija…
Paniškai bijau, kad vieną dieną mano mašinytė sulūš. Net matau, kaip tai bus: smaksau antroje juostoje per pačius kamščius, visi pypsi ir keikiasi, o paskui su palengvėjimu konstatuoja: ko norėti – blondinė prie vairo.
Nuotraukose: Sukurti tokį 20-metį švenčiančios „Laimos“ viršelį septynių žmonių komandai prireikė trijų savaičių. Viršelyje pozavo manekenė Lina iš „Image Group Model Management“, ją grimavo vizažistė Lilija Bytautaitė, o fotografavo – Paulius Gasiūnas.
Jubiliejiniam žurnalo „Laima“ viršeliui viskas buvo daroma taip, kaip Lietuvoje dar nebuvo. Vienintelei fotosesijai specialiai iš Milano buvo atgabenta „Valentino“ aukštosios mados namų suknelė, kainuojanti net 30 000 eurų. Asta Valentaitė ir Mantas Petruškevičius sugalvojo dekoraciją, idealiai atkartojančią „Valentino“ ornamentą – gėlių raštą, tik ne audinyje, o ant sienos iš gyvų gėlių. Baltos ir rožinės rožės, bijūnai, lelijos, gvazdikai, aguonos ir kitos gėlės buvo supirktos iš įvairių Vilniaus parduotuvių.