Žurnalistai Aurimas Perednis ir Raigardas Musnickas Žinių radijuje dirba jau daugiau kaip 10 metų. Kasdien jie veda aktualių diskusijų ir pokalbių laidas. Žurnalistika jiems – ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas.
– Ar lengvas Žinių radijo žurnalisto darbas?
Aurimas Perednis (A. P.):
– Kalbėsi neaktualiai – būsi neįdomus, tad reikia būti naujienų sūkury, sekti, kokią informaciją eteriui pateikia kiti Žinių radijo kolegos. Rengdamas tiesiogines laidas emociškai pavargstu ir patiriu stresą, tačiau kalbuosi su skirtingais žmonėmis, daug pažįstu, analizuoju. Tad darbas greičiau įdomus nei sunkus.
Raigardas Musnickas (R. M.):– Koks gali būti lengvumas, jei reikia nuolat prievartauti žmones sakyti tiesą? Tai lyg slaptųjų tarnybų agento darbas: turi naudoti įvairias strategijas, kad sužinotum tiesą. Ir žmonės į tave kreipiasi, kad savo bėdas išspręstų: vieniems šildymas per brangus, kitiems stogas prakiuro. Be to, dirbi nuolat ir net atostogaudamas negali išjungti telefono, nes aktualijos nelauks, kol grįši.
– Koks svarbiausias jūsų laidų tikslas?
A. P.: – Svarbiausia žurnalisto misija – palaikyti diskusiją visuomenėje, kad ji pati kalbėtų apie viešus reikalus, ar jai reikia atominės elektrinės, euro, kaip pertvarkyti šilumos ūkį. Politikai dažnai sako, kad žmonės tamsūs, tad mes pasakysime, kaip reikia daryti. Toks požiūris pavojingas: juk tuomet klausimus, kurie lemia valstybės vystymąsi, atiduodame į keleto žmonių rankas uždarame kabinete. Ar mes jais taip pasitikime, kad galėtume jiems patikėti savo turtą?
R. M.: – Laidose nebandau užsikrauti misijos ką nors išspręsti, o tik paskatinti žmones mąstyti, ką jie patys turi daryti, kad problemas pavyktų pašalinti.
– Ar kiekvienas gali būti radijo laidų vedėju?
A. P.: – Taip, nes tai nėra Dievo duotas talentas. Tereikia noro išsiaiškinti, smalsumo, gebėjimo analizuoti, atviro proto, kuris galėtų įsileisti skirtingas nuomones. Radijo klausytojas, kaip ir TV žiūrovas, linkęs į juodąjį motyvą, tad negatyvios laidos reitingai didesni, sulaukiama daugiau skambučių. Vis dėlto radijo laidose siekiu konstruktyvios diskusijos.
R. M.: – Geru laidų vedėju gali būti kiekvienas, kuris greitai reaguoja į reiškinius. Be to, itin svarbu mokėti klausytis, nes pašne-
kovo atsakyme gali būti vertingesnių dalykų, iš kurių verta kelti klausimus, negu prieš laidą į studiją atsinešti klausimai.
– Kokios jūsų vertybės?
A. P.: – Man vertybė – argumentai, o ne taškymasis emocijomis, kaip to dažnai siekia TV laidos. Radijuje svarbu gilintis į argumentus, todėl ši žiniasklaidos priemonė labiau atitinka mano vertybes.
R. M.: – Šiame pasaulyje žurnalistams labai sunku atsilaikyti, nesupainioti savo profesijos su įvairiais interesais. Kitaip gali prarasti svarbią žurnalisto savybę – kritiškumą. Jei valgai ikrus su jubiliatu, kaip gali kitą dieną ką nors kritiško apie jį pasakyti?
– Kaip renkatės laidų temas?
A. P.: – Temas diktuoja aktualijos. Dėl karšto įvykio yra tekę likus vos 5 minutėms iki laidos keisti temą. Juk Žinių radijas privalo būti aktualus, jei ministrai krinta, vyriausybės atsistatydina.
– Ar yra tekę sulaukti grasinimų dėl savo laidų?
R. M.: – Rimtų grasinimų sulaukiau tik 1995 m. Nors tuo metu nevažinėjau savo automobiliu, nenakvojau namie, mus saugojo su automatais, labai baisu nebuvo. Po Vito Lingio žūties neatrodė, jog banditai tokie kvaili, kad dar kartą liptų ant to paties grėblio ir mėgintų susidoroti. Nors dirbti ties riba, kai kitiems po tavo darbų jau nebėra ką prarasti, visada rizikinga.
A. P.: – Kad paduos į teismą, yra gąsdinusios ir įmonės, ir atskiri pašnekovai. Tuomet skambinu ir sakau: „Ateikit į laidą, duosiu vietą prie stalo ir galėsit pasakyti, ką manote.“ Žurnalistas neturi būti teisėjas, pasakantis, kas teisus, o kas ne.
– Ar Žinių radijas skiriasi nuo kitų žiniasklaidos priemonių?
A. P.: – Manau, kad nuo daugelio kitų žiniasklaidos priemonių Žinių radijas skiriasi analitika. Šiandien esame viena iš retų žiniasklaidos priemonių, kurios rimtai diskutuoja apie viešus reikalus.R. M.: – Mums nėra pašnekovų tabu, neleidžiamų temų, su kuriomis susiduria kitų žiniasklaidos priemonių žurnalistai. Tokią laisvę ir pasitikėjimą labai vertinu.