Po liepos šeštosios – Lietuvos valstybės dienos, atėjo ilgamečio laikraščio „Kaišiadorių aidai“ redaktoriaus, publicisto ir rašytojo, LŽS nario, apdovanoto medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“ Jono Laurinavičiaus gimtadienis. Neeilinis – septyniasdešimt penktasis, kurio išvakarėse leidykla „Naujasis lankas“ išleido kauniečio žurnalisto Juozo Kundroto kasdienybės atspindžių knygą „Be atoslūgių“. Neužsakyta. Neplanuota. Bet parašyta!
J.Kundrotas – produktyvus autorius, apdovanotas literatūrine Vaižganto premija, rašo ne tik romanus, bet savo knygose įamžina ir kolegas žurnalistus. Taip buvo ir prieš penkerius metus, kai jis išleido „Pilnatvę“, skirtą tam pačiam … Jonui Laurinavičiui. Įdomu tai, kad su savo herojumi autorius tada buvo susitikęs vos tris kartus.
„Be atoslūgių“ pratarmėje J.Kundrotas rašo: “1996-ųjų vėlų rudenį mane ir žmoną Reginą kaišiadoriečiai pakvietė į literatūrinę popietę (žmona yra išleidusi keletą knygelių vaikams). Į renginį atvyko ir J. Laurinavičius. Ten ir susipažinome, nuoširdžiai pabendravome. Jis man pasirodė gana santūrus, kuklus, apie savo rašinius net neužsiminė, domėjosi, kuo mes užsiėmę. Keletą kartų nupaveikslavo, po to straipsnelį (su nuotrauka) išspausdino „Kaišiadorių aiduose”.
Antrą kartą su Jonu susitikom jau Kaune, 2006 metų. gegužės pradžioje, minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Šią dieną tradiciškai Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus valdyba (pirmininkas Vidas Mačiulis) pažymi ganėtinai įspūdingai – su oficialiomis kalbomis, sal-vėmis, apdovanojimais, dūdų orkestrais ir, suprantama, gausiomis vaišėmis. Tąkart Jonas Laurinavičius į šventę buvo pakviestas personaliai: V. Mačiulis jam įteikė tradicinį prizą – Gintarinį parker” ir diplomą. Tokiu prizu apdovanojami labiausiai pasižymėję žurnalistai. Tame baliuje Jonas ilgai neužsibuvo, sakė, turįs skubėti, kažkur dalyvauti…
Tų pačių metų rudenį su žmona jį aplankėme „Kaišiadorių aidų“ redakcijoje. Tai buvo trečias su-sitikimas. Aš jam užrašiau dar „šiltą“, spaustuvės dažais kvepiantį savo legendų romaną „Kryžiau, prikalęs mane“ – apie garsųjį vidurio Lietuvos kryždirbį Vincą Svirskį, o Jonas mums padovanojo daugybę savo knygelių – įvairiausio žanro ir turinio: poezijos, aforizmų, epigramų, humoristinių minia-tiūrų, padavimų, apybraižų, atsiminimų etc. Kad J. Laurinavičius nesėdi sudėjęs rankų ir tuščiai laiko neleidžia, buvau girdėjęs, bet kad toks produktyvus, – man užėmė amą. Tada ir kilo mintis parašyti knygelę.
Biografinių knygų žanras man nėra svetimas, esu išleidęs bent kelias. Be to, šiek tiek žinau, ko vertas regioninės spaudos žurnalisto triūsas, kokio skonio duona ir kuo ji kvepia. Ją teko valgyti devynerius metus (po to 24-erius dirbau Valstybinio radijo Kauno redakcijoje). Sutikau daug įdomių žmonių, spalvingų asmenybių. Mane žavėjo ir tebežavi tie, kurie turi gražių tikslų, ketinimų ir padaro daugiau nei reikalauja tarnybos reglamentas. Jonas Laurinavičius – vienas tokių, jo begalinis darbštumas, pareigingumas, visiškas savęs aukojimas literatūrai, žurnalistikai, kraštotyrai mane tiesiog pakerėjo. ..“
Kodėl po „Pilnatvės“, praėjus penkeriems metams, apie Joną Laurinavičius autorius išleido dar vieną knygą „Be atoslūgių“? Priežastys kelios. Juozas Kundrotas 2008 metais dar daug apie ką neparašė, surado naujų žurnalisto gyvenimo ir veiklos faktų ir pastebėjimų, juo labiau, kad nepailstantis redaktorius ir toliau sėkmingai vadovauja „Kaišiadorių aidams“, be to, jis pats daug rašo ne tik laikraštyje, bet ir vieną po kitos leidžia savo knygas…Naujoji J.Kundroto knyga apie Joną Laurinavičių bus įdomi ne tik jį pažinojusiems, bet ir jauniems žurnalistams. Pagaliau to reikia ir žiniasklaidos istorijai, nes po kelių dešimtmečių ne vienam bus įdomu sužinoti, kaip dviejų amžių sandūroje gyveno ir „Be atoslūgių“ kūrė regioninės spaudos puoselėtojai…
Nuotraukoje: J.Kundroto knyga „Be atoslūgių” ir Jono Laurinavičiaus draugiškas šaržas, kurį sukūrė dailininkas, LŽS narys Vladimiras Beresniovas