Lietuvos radijo ir televizijos komisija kartu su Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondu 11 kartą organizavo Geriausių radijo ir televizijos laidų konkursą „Pragiedruliai“ 2012.
Vertinimui buvo pateikta 18 radijo ir 25 televizijos laidos. Turint tokią gausą laidų, komisijai apsispręsti tikrai nebuvo lengva.
Kaip ir laidų kūrėjai, komisijos nariai turi savo požiūrį. Vertindami laidas jie vadovavosi savo asmenine bei profesine patirtimi. Todėl nuomonių būta įvairių, bet diskusijose pasiekta sprendimų ir priimtas bendras verdiktas.
Komisija sutarė, kad renkant geriausias laidas yra svarbu kreipti dėmesį į temos aktualumą, naujumą, profesinį laidos rengėjų meistriškumą, laidų režisūrą, montažą ir dramaturgiją. Komisijos nariai vieningai sutarė, kad šiais metais konkursui pateiktos radijo laidos buvo profesionalesnės, įtaigesnės ir labiau patraukiančios dėmesį nei televizijos laidos.
Todėl nenuostabu, kad tarp geriausių bei apdovanotų specialiais prizais yra daugiau radijo laidų. Beveik vieningai sutarta, kad visų pirma pažymėti reiktų „Pragiedrulių“ konkursui LRT radijo pristatytas laidas. Jos yra sukurtos ir profesionaliai, ir įtaigiai. Pasirinktos ir klausytoją suklusti priverčiančios temos.
Kiek sunkiau buvo išskirti televizijos laidų nugalėtojus. Komisijos narių nuomone, ne vienai tv laidai pristigo profesinio meistriškumo, buvo pasigesta ir dramaturgijos, ir televizijai būtino pasakojimo vaizdu. Dėl to, daugelyje laidų, net labai gerai pasirinkta tema nebuvo atskleista, arba, kaip taikliai pastebėjo komisijos narė Liudvika Pociūnienė, „sugadinta“.
Faktas, kad iš tokios gausos konkursui pateiktų laidų nelengva buvo išskirti puikiai nufilmuotas, dramaturgija ir vaizdo montažu žiūrovą „užkabinančias“ laidas, verčia susimąstyti apie šio žanro perspektyvas.
Gyvename laisvame ir globaliame pasaulyje. Kiekvienas iš mūsų turime daugybę galimybių, kanalų kaip gauti informaciją. Todėl jei siekiame, kad žmogus mus girdėtų, matytų, turime tai daryti aiškiai, suprantamai, patraukliai.
Kai auditorija kasdien gali rinktis tarp didžiulės gausos televizijos ir radijo kanalų, privalome kurti taip, kad nebūtų perjungtas mūsų radijo ar televizijos kanalas.
Na, o jei dar norime, kad tema, pasakojimas paliktų pėdsaką, verstų susimastyti, reikia tai daryti įtaigiai, kiekvienam piliečiui suprantama vaizdo ar garso takelio kalba.
Norėčiau čia pateikti pavyzdį ir palyginimą iš kitos srities – knygos.
Neseniai teko viena po kitos perskaityti dvi naujas istorijos studijas.
Šių metų pradžioje visuomenei buvo pristatyta knyga „Lietuvos žydai“. Rimta, 600 puslapių kolektyvinė Lietuvos istorikų monografija, apimanti laikotarpį nuo žydų įsikūrimo Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje iki šių dienų.
Knygoje pateikiamas ir kraupus skyrius apie holokaustą. Daug lentelių ir paskaičiavimų kaip per kelis II Pasaulinio karo metus metodiškai buvo išžudyti 95 procentai mūsų bendrapiliečių – žydų bendruomenės narių.
Siaubinga, Europoje neturinti precedento, 200 tūkst. žmonių bendruomenės žudynių istorija. Tačiau viskas surašyta akademiškai, sausai, matyt, galvojant, kad vis vien skaitys tik akademinio sluoksnio atstovai, apeliuoti į platesnį skaitytojų ratą net nemėginta.
Kita, iš kart po to mano perskaityta knyga, buvo amerikiečių istorikės ir žurnalistės Anne Applebaum knyga „Geležinė uždanga“ (Iron Curtain). Labai išsami, daugiau nei 700 puslapių studija apie Rytų Europos sovietizaciją po II Pasaulinio karo. Monografijoje analizuojama kaip Rytų Vokietijoje, Lenkijoje ir Vengrijoje Stalinas įtvirtino komunistinius režimus, kokį terorą, baisumus teko patirti mūsų kaimynams.
Ir neskaičius galima įsivaizduoti kiek autorei teko peržiūrėti medžiagos, archyvų, įvertinti kitų istorikų tyrinėjimus rašant šią knygą. Beje Anne Applebaum yra dabartinio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio žmona (būsimo ministro ir istorikės keliai susikirto prieš kelis dešimtmečius, A. Applebaum dirbant „Washington Post“ korespondente Varšuvoje).
Nepaisant gilumo, akademiškumo, išsamumo A.Applebaum knyga parašyta taip, kad atrodo, jog skaitai ne rimtą istorijos studiją, o detektyvą, trilerį. Ne veltui ši knyga, tik pasirodžiusi, Vakaruose labai greit tapo bestseleriu.
Gyvename, kaip jau pabrėžiau, ne tik laisvame, bet ir globaliame pasaulyje. Siekdami, kad klausytojas ar žiūrovas ne tik atkreiptų dėmesį, bet ir suprastų kodėl apie tai ką kalbame yra aktualu, o taip pat kai ko pasimokytų, reikia tai daryti profesionaliai ir įtaigiai.
Apie A. Applebaum veikalą bei kitas pasaulyje dėmesio susilaukiančias knygas sužinau ne tik iš Vakarų spaudos, bet ir iš CNN televizijos laidos „Fareed Zakaria GPS“ (Global Public Square – Globalus viešasis parkas).
Į šį parką sekmadienio vakarais pasivaikščioti kviečiantis F. Zakaria yra CNN ir „Time“ žurnalo žurnalistas. Savo laidos tikslą jis apibūdina taip: „Mano misija – paprastai ir suprantamai paaiškinti žiūrovui sudėtingus globalius įvykius, supažindinti su unikaliomis istorijomis ir padėti mąstyti apie perspektyvas“.
Sveikinant visus dalyvavusius konkurse, o ypač nugalėtojus, linkėčiau niekada nepamiršti, kad kurdami laidas, net ir stokodami laiko, resursų, nepamirštume, jog siekiame žiūrovų ir klausytojų būti išgirstais, pamatytais. Darykime tai suprantamai, paprastai ir profesionaliai. Nedangstykime radijo ar televizijos broko pareiškimais, kad tai ne „varguoliams“ iš „Dviračio žinių“ , o intelektualams skirta laida.
Skatinkime savo žiūrovų ir klausytojų auditoriją susimastyti, prisiminti ir pagalvoti apie perspektyvas.
Nuotraukose: „Pragiedrulių” konkurso vertinimo komisijos pirmininkas Kęstutis Petrauskis
Vido Mačiulio nuotr.