Andrius VAIŠNYS, vilnietis žurnalistas, redaktorius, vertėjas
Didžiuoju veiksniu LRT įstatymo pataisų istorijoje tampa ponia Paslauga. Ji jau mojuoja Seime vieninteliu ES dokumentu – Pagalbos reglamentu ir žada išplėsti auditoriją. Savo auditoriją.Šitaip gauname lietuvišką pasaką apie laumę, kuri davė neįveikiamą uždavinį, kad jaunuolį pasigrobtų ir suvalgytų. Šiai Laumei neblogai sekasi nuo 2024 metų: ji pirma užsitikrino galimybę reklaminį turinį vadinti ne reklaminiu, o dabar sako žinanti, kaip paimti dar daugiau.
Nuotraukoje: Andrius Vaišnys
Taigi – nuimant alegorijas: kaip visuomeniniam transliuotojui padidinti auditoriją Vyriausybės nurodymu? Seimo nariai, įgarsinantys Paslaugos mintį, rodo manantys, kad tai įgyvendinama tiesiog įrašius į Sutartį.
Ar, formuluodama tokį uždavinį, Vyriausybė nedelsdama užsakys nepriklausomą žiniasklaidos auditorijų tyrimą? Įdarbins sociologus? Ne, tikrovėje Vyriausybė neužsakinėja, nes vadovautis analize, taisant įstatymus, nėra įprasta (kam, pavyzdžiui, buvo įsteigta STRATA (Vyriausybės strateginės analizės centras)? Intencijai parodyti. Tikrovėje visas stratas pakeičia politiniai bei visuomeniniai lobistiniai patarėjai). Taigi Vyriausybė neužsako ir todėl, kad tokią mintį manding įsiūlo komercinių transliuotojų savininkai, geriausiai žinantys, kokiomis žiniomis plėsti žiūrovo interesą: masinė auditorija pirmiausia nori žinoti, ar į Auksinių kryžių ceremoniją atvyko Meschino ir, jos nepakalbinus, Kryžių apskritai negali būti.
Reziumuojant pirmą dalį: sumanymas Vyriausybės pavedimu visuomeniniam transliuotojui išplėsti auditoriją grindžiamas politine logika, kurią suformavo Paslaugos laumė. Jei nustatytą plėtimo procentą Visuomeninis transliuotojas nepasieks, Sutartį bus galima nedelsiant nutraukti nepasiekus šito (ar kito) rodiklio. Užduoties sumanytojams būtų dar geriau, jei Visuomeninis transliuotojas apskritai atsisakytų tokį įsipareigojimą įrašyti procentais: Sutartis nepasirašoma, belieka skelbti konkursą Visuomeninio transliuotojo Paslaugai teikti – netenka nė imituoti penkių metų sutarties modelio. Rimčiau kalbant, dabartinės LRT įstatymo pataisos griauna jo logiką: šiuo atveju ne visuotinis susirinkimas (Taryba) taptų organizatoriumi, atsakingu už valdysenos įveiklinimą, bet Sutartis ir de facto Vyriausybė kaip tiesioginis kontrolierius. Ir tai yra politinės valdysenos modelis; visa tai primena prieš penkiolika metų girdėtą retoriką, kad universitetas teikia tik paslaugą. Tada gynėme Universiteto idėją. Tikėkimės, kad ir visuomeninis transliuotojas nebus atkakliai aprengiamas kaip Paslauga. Visa tai veda į valdymo ir informacinės krizės akligatvį. Į praradimus (kurių jau įvyko politikams ir verslininkams žinant „geriau“: pakanka priminti „Valstybės žinias“ ar „Eltą“, žinoma, ir „Lietuvos žinias“…).
Antroji dalis – sudėtingesnė. Iš tikrųjų visuomeninis transliuotojas ir jo auditorija privalo būti tiriami – tai turi rūpėti būsimai LRT Tarybai ir, atitinkamai pagal funkcijas, LRT Valdybai. Tik toji auditorija reikalinga ugdymo; kita vertus, laisva informacijos prieiga turi tą privalumą, kad auditorija įsitraukia ir įtraukiama į produkcijos aptarimą ir net kūrimą taikant vis naujausias technologijas. Štai kodėl mokslininkų grupė pasiūlė Patariamąją tarybą auditorijos nuomonei išklausyti. Pats svarbiausias – turinio kokybės klausimas, kuriam išspręsti reikalinga poreikiais pagrįsta įmonės struktūra: nuo redakcinį nepriklausomumą užtikrinančių normų iki vidinio kompetencijų ir kvalifikacijos centro. Turinio požiūriu yra dalykų, kurie turėtų atsirasti arba sugrįžti vaizdo pramonės pavidalu į televiziją, kaip antai – filmų, televizijos spektaklių kūrimas, t.t., kt., nes tai išplečia Visuomeninio transliuotojo kaip kultūros reiškinio vaidmenį. Tačiau šiandien mokslininkams pirma matyti akivaizdus poreikis suderinti kelis įstatymus tarpusavyje, galbūt atsakant ir į paskutinį klausimą: ar tai yra valstybės įmonė, ar viešoji įstaiga. Mokslininkai nediskutavo apie dabartinės administracijos gynimą nuo politinio kišimosi, bet apie Visuomeninio transliuotojo idėją, misiją, paskirtį šiuolaikinėje ir rytdienos medijų rinkoje, įmonės struktūrų funkcijas, įstatymų leidėjo vaidmenį – žinoma, platesnį, grįstą dialogu. Šiame kontekste būtų labai pravartūs pažadėtieji parlamentiniai klausymai. Juose būtų tikslinga pirma aptarti Visuomeninio transliuotojo kontekstą Lietuvos žiniasklaidos sistemoje, kurioje yra ir kitų segmentų, kur skiriami viešieji pinigai. Klausymai, sudėti iš probleminių temų, turėtų tada racijos, jei vestų į tikslą padaryti Visuomeninį transliuotoją geresnės būsenos, tenkinantį visuomeninį interesą teikti visapusišką naujienų ir pramogos informaciją Lietuvoje ir lietuvių auditorijai pasaulyje.
A.Vaišnio publikacija paskelbta socialiniuose tinkluose; Vladimiro Beresniovo (Vlaber) pieš.
