Tai vaikystės prisiminimų plunksna – tas potyrių jausmas, lyg iš tiesų sparno papūkės švelnumas būtų slystelėjęs per pačią širdį… Tarsi ją dar į džiaugsmingesnį spurdesį pakylėdama „Gyvi!“ klykteli pempė. Svaiguliuoji nuo bundančios žemės alsavimo: jis išskirtinis, atrodo, įkvepi, traukte trauki ir vis nepasisotini. Nebūtumei bridęs dar saulės neišglostytu pavasario keliuku kiaušiniauti, neturėtum to potyrio iki šiolei, tokio daugiaspalvio kaip tas margutis.Ir štai, sulaukusi jau keliasdešimtmečių Velykų, dar nustembi tautiškų papročių kraitelėje užtikusi naujienlaiškį, lyg svogūno lukštą užkritusi tarp pintinėlės žabelių. Ar girdėjote kas, kad paparčiaujama žiemai baigiantis, lyg pasakos našlaitei ieškant viduržiemy žibučių? Prieš Velykas, ruošdamosios dažyti margučius, šitokion kelionėn į miško papartynus išsirengia ignalinietės. Nežinau, ar šiemet, žiemai glėby tebelaikant spurdantį pavasarį, jos atkas po sniegu paparčio kerą, ieškodamos žalio lapo, kuris ant kiaušinio lukšto vėliau atsispindės kaip pačios motulės gamtos rankų karpinys… Kokia žavi šitoji tradicija!
Taip ir būčiau apie ją nesužinojusi, jei prieš Velykas tautodailininkė iš Utenos – šimto amatų darbininkėlė: lino raižinių kūrėja, karpinių meistrė, molio kalbintoja, margučių margintoja – Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė nebūtų išridenusi margą kaip tas velykaitis knygą, lyg spalvotąją enciklopediją „Margučių marginimas Aukštaitijoje”.
Jei autorės vaikystė nebūtų bėgiojusi itin gražaus pavadinimo Keležerių kaimo Rokiškio rajone pievomis, nebūtų susėmusi gražiosios mamytės patirties, veikiausiai nebūtų tokia knyga gimusi. Ir nuo pat pirmųjų jos puslapių autorė įteigia, kad gyvastingosios tradicijos užgimsta tik šeimoje. Galima jas bandyt įdiegti seminaruose, pamokėlėse vaikams (visa tai, mokydama nuo mažo iki suaugusio, Odeta taip pat veda), tačiau, kai susėda šventei ruoštis visa šeima, tai ir yra tikroji šventės preliudija.
Per 70 margučių kūrėjų iš septynių – Utenos, Anykščių, Molėtų, Rokiškio, Ignalinos, Zarasų ir Ukmergės – rajonų atvėrė savąją patirtį, o Odeta, turinti žavią savybę stebėtis ir džiaugtis kitais, prasitarė: liko liūdna, kai knygą baigė rašyti. Labai šildė susitikimai su moterimis, kurios savo ruožtu džiaugėsi, kad jų ieškota, domėtasi, kad jų gebėjimus pažins ne tik šeima, gimto kaimo žmonės, bet ir daugybė nepažįstamų, ilgam stabtelėdami, įsižiūrėdami ir įsiskaitydami pervers veik 200 puslapių.
Knygos autorei margintojų kolekcijose teko atrasti išsilaikiusių kone penkiasdešimtmečių margučių. Nuo seno tradicija – per Velykas palikt nesuvalgytą patį gražiausią. Odeta apgailestauja, kad šitaip kaupę senoliai iškeliauja anapilin, su jais miršta ir jų kolekcijos, jeigu nesuskumba priglausti muziejai. Knygos autorė pati kolekcionuoja, keliaudama po svečias šalis su parodomis ar šeima. Veikli tautodailininkė, beje, papuošusi knygą ir savo karpiniais, paruošė puikią dovaną Velykoms.
Lai visiems Velykų rytas margutį rita! Nesuvalgykit paties gražiausio.