Atviras laiškas miesto savivaldybės Administracijos direktoriui Dainiui Ratkeliui
Ilgai nesiryžau rašyti Jums šio laiško, nes abejojau ar teisingai suprasite mano svarstymus ir prielaidas, mano abejones ir nuogąstavimus. Bet žinodama, kad esate teisininkas, o trumpuose pokalbiuose dar girdėdama ir Jūsų argumentuotą nuomonę apie švietimo įstaigų darbo gerinimą, vis tiktai ryžausi prabilti. Ir atvirai. Tegul apie tai girdi, o gal pasako ir savo nuomonę visi, kam ne vis tiek, kokioje aplinkoje ugdoma mūsų jaunoji karta jau nepriklausomoje Lietuvoje ir kas ją ugdo.
Šiandieną net keista, kad keturiasdešimt septynių metų darbas ikimokyklinėse įstaigose prabėgo tarsi akimirka. Nuostabiausia akimirka, kurią ne kiekvienam lemta taip sėkmingai ir laimingai pragyventi – nuo pat pirmųjų savarankiško darbo žingsnių Jonavoje iki šiol nė karto nesuabejojau pasirinkta specialybe, į gyvenimą išlydėjau ne šimtus, bet tūkstančius mažylių, pelniau šimtus nuoširdžiausių padėkų iš tėvelių už rūpestį jų vaikučiais, ir kas ypač svarbu – per tuos prabėgusius dešimtmečius neįvyko nė vienas rimtas nelaimingas atsitikimas beveik dviejų šimtų auklėjamųjų kolektyve! Jums nebuvome rūpesčiu ir vykdydami ūkinę veiklą – sunkmečiu, kai reikėjo skaičiuoti, taupyti kiekvieną centą, sėkmingai vykdėme Švietimo ir ugdymo skyriaus vadovų visus nurodymus bei reikalavimus.
Ir staiga, tarsi perkūnas iš giedro dangaus, anoniminis skundas apie mano blogą darbą! (Ir Jūsų, ir Švietimo bei ugdymo skyriaus vedėjo A.Bagdono raštuose akcentuojama, kad tai „Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pranešimas“, bet ne jos persiųsta, kaip teisingai pastebėjusi „Šeimininkės“ redaktorė D. Juškienė „pasislėpusių po anonimiškumo kauke ir virtusių jau ne žmonėmis“ tik anoniminė rašliava organizacijos vadovo dėmesiui, todėl ir daug kur prasilenkianti su tiesa. O gal tolimesnėje įvykių sekoje tas skundas Švietimo ir ugdymo skyriui kaip tik buvo reikalingas, net laukiamas?). Nedelsiant atsiunčiama darbo grupė, kurios sudėtyje – Neformaliojo švietimo poskyrio vedėja Vida Kučiauskienė, vyriausiosios specialistės Audronė Bukmanaitė, Ramunė Prunskienė bei Švietimo ir kultūros įstaigų ūkio ir finansų skyriaus vyresnioji specialistė Ingrida Alkevičienė tikrinti mano „didžiulius“ darbo trūkumus.
Per prabėgusius dešimtmečius teko sutikti ir išlydėti ne vieną ir ne dvi net labai principingas komisijas, bet visuomet likdavau joms dėkinga už pastabas, dalykiškus patarimus ( juk neklysta tas, kas nedirba). O jų pastebėtus trūkumus stengdavausi nedelsiant ištaisyti. Tas tik leisdavo toliau augti, tobulėti ir įgyvendinti naujus sumanymus. Todėl ir ši darbo grupė manęs nebaugino. Tuo tarpu daugelio kolegių iš kitų darželių, jau pergyvenusių visiškai panašią situaciją, buvau įspėta – ši darbo grupė, vadovaujama pirmininkės Vidos Kučiauskienės, atvyksta, paprasčiausiai, su manimi tik susidoroti. Žinoma, jeigu nesugebėsiu su ją ir vedėju A.Bagdonu rasti bendros kalbos. Juolab, kolegės jau anksčiau girdėjusios, kad į gerai dirbančio „Varpelio“ direktorės pareigas yra ne viena rimta pretendentė.
Jau pirmomis darbo grupės darbo minutėmis nuo jos padvelkė nemaloniu šaltuku. Vartydamos nemažą šūsnį dokumentų ir radusios nors mažiausią netikslumą, net neleisdavo paaiškinti. Tik mesdavo seniai nuvalkiotą frazę: “Nevyniok žodžių į vatą!”. Pokalbiui paprašė pakviesti santechniką G. Kunigauską, matyt, norėdama rasti „mirusių sielų“. O šiam, pasirodžius praėjus dešimt minučių, nes dirbo darželio antrame korpuse ir tvarkė avarinės būklės vandentiekio vamzdžius, tiesiog tėškė į akis, kad nemeluotų, kad geriau prisipažintų, jog tik dabar direktorės pavaduotojos ūkiui iškviestas iš namų. Ir pagaliau šios darbo grupės „principingo“ darbo viršūnė – dar net neįpusėjus patikrinimui, V. Kučiauskienė, net girdint darželio darbuotojai J. Draugelienei, kategoriškai pareiškė, kad aš… sąmoningai plaunu pinigus! Buvau apkaltinta daranti vieną sunkiausių kriminalinių nusikaltimų, už kurį siunčiama ilgiems metams už grotų.
Tik dabar pradėjau suprasti, kad kolegių nuomonė apie šios darbo grupės pagrindinius tikslus buvo visiškai teisinga. Bet atmetu bet kokius kaltinimus Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjui A. Bagdonui, kad jis pirmininkei suteikęs teisę nesvarbu kokioje situacijoje būti ir prokurore, ir teisėja. Kad tikėjosi mane įbauginti, o vėliau, kaip jau įprasta po tokių “tikrinimų“, pasikvietus pokalbiui, ir tam tikrą sumelę „išmušti“.
Surašytas net šešių kompiuteriu spausdintų lapų aktas. Nekreipiant dėmesio į kai kuriuos klaidingus teiginius bei iškraipytus faktus reikia pripažinti, kad kiekvienas nors ir labai nežymus mano darbo trūkumas buvo kruopščiausiai paremtas citatomis, kokius Darbo kodekso straipsnius ir punktus esu pažeidusi. Ir čia nieko neprikiši. Bet… Susipažinusi su akto pabaigoje pateiktų išvadų net aštuoniais punktais, apibendrinančiais visą tekstą, talkinant pavaduotojai ugdymui E.Štarienei ir pavaduotojai Ūkio reikalams E. Sadauskienei, tuos trūkumus ištaisėme… per gerą pusvalandį! Tuojau pat parašiau A. Bagdonui paaiškinimą dėl akte iškeltų pažeidimų ištaisymo. Bet – jokios reakcijos. Tik vieno punkto – didžiausios savo nuodėmės – negalėjau ištaisyti: šiek tiek pavėluotą deklaravimą ir savo viršininkų informavimą, kaip yra reikalaujama, kad darželio sekretorė, ištekėjusi už sūnaus, jau tapo mūsų šeimos nare.
Akte akcentuojama, kad į papildomus darbus protegavau gimines. Taip, tai buvo. Nesiplečiant pateiksiu tik kelis atvejus: vadovaudamasi Kultūros ir švietimo departamento švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjo 2003 05 19 įsakymu Nr.421-629 „Dėl 2001 m. birželio 4 d. įsakymo Nr. 814 „Dėl etatų naudojimo ikimokyklinėse įstaigose ir darželiuose-mokyklose vasaros laikotarpiu“ daliniu pakeitimu, esant būtinybei, dukrai leidau dirbti 0,1 etatu. Liepą per 10 darbo valandų ji uždirbo 45,60 lito! Tuo tarpu vedėjas A. Bagdonas atskiru raštu Jus informavo, kad „Tatjanos Kaunienės giminaičiams skiriami vadavimai, kiti papildomi darbai, sukuriamos išskirtinės darbo sąlygos netgi įstaigai neorganizuojant ugdymo proceso“.
Nejaugi vedėjas užmiršo savo paties pasirašyto įsakymo dalinį pakeitimą, leidžiantį tai daryti ir darželiui nedirbant? Arba vėl – per patį lapkritį kiemsargė gal nepajėgė, o gal tiesiog jau nenorėjo dirbti. Buvo ne vienas ir ne du atvejai, kai pavaduotojos ūkiui E. Sadauskienės telefono skambutis ją prikeldavo dar tik iš lovos ir primindavo, kad jau seniai laikas dirbti. Todėl jau pirmo rimto pokalbio metu nori dirbti kiemsarge ar ne, ji savanoriškai parašė pareiškimą išeiti. Kolektyve ieškojome žmogaus, kas ją nors laikinai pakeistų. Neradome. Kas norės ir dar tokiu laikmečiu už kelis šimtus litų į mėnesį tvarkyti pradėtą apleisti darželio teritoriją? Todėl ryžausi kreiptis į sūnų, darželyje dirbantį sargu, kad nors keletą dienų, kol rasim darbštų, pareigingą žmogų nuolatiniam darbui, padirbėtų už kiemsargę. Ir kas jam beliko daryti, kai pažadėjome visi padėti? Sutiko. Beveik dvi savaites darželio teritorijoje darbavosi visa šeima. Tik lapų krituolių buvo išvežta per 200 maišų. O kur medžių ir krūmų genėjimas, takų, įvažiavimo į kiemą lyginimas, kiti būtini atlikti darbai? Todėl, manau, į kiekvieną faktą, jeigu kalbama apie giminių protegavimą, reikėtų žvelgti atskirai, ir jį objektyviai vertinti.
Pakviesta į Švietimo ir ugdymo skyrių susipažinti su tikrinimo aktu, man jį pateikusi vyr. specialistė nedviprasmiškai išpoškino: „Patariu tuojau pat rašyti pareiškimą dėl išėjimo iš darbo. Antraip net su trenksmu išlėksi, nes ne vieno darželio direktorė dar už mažesnius pažeidimus buvo atleista“. Todėl nedelsiant ir kreipiausi į Jus. Nejaugi ir Jūs tokios pačios nuomonės kaip vyr. specialistė? O Jūs, gerai susipažinęs su aktu, ir kaip juristas, teisingai įvertinęs mano pažeidimus , pasakėte: „Niekas iš darbo Jūsų neveja. Dirbkit tiek, kiek susitarėte su vedėju“.
Ačiū už objektyvumą.
Bet gerai suprantu, jeigu dirbsiu toliau, netrukus vėl atsiųs darbo grupę tikrinti, kaip ištaisyti akte iškelti trūkumai. Ir ne tik. Vėl, gal būt, įvyks ypač nemalonus susitikimas su Neformaliojo švietimo poskyrio vedėja Vida Kučiauskiene, kuri, anksčiau atvirai, net girdint darželio darbuotojai, konstatavusi, tačiau neįrodžiusi, kad „plaunu pinigus“, dabar žūt būt mėgins tai įrodyti. Vėl mėgins terorizuoti kolektyvą, kurį prieš trisdešimt du metus subūriau, sutelkiau, iš statybininkų priimdama dar be dalinės apdailos pastatą. (Kolektyvą labai vertinu ir esu jam nepaprastai dėkinga už tai, kad mes, vienas kitą suprasdami net iš pusės žodžio, sutartinai siekdavome numatytų tikslų).
Apsispręsti padėjo ir net paskatino A. Bagdono pozicija. Dar prieš gerus metus per pirmąjį pokalbį apie darbo perspektyvą sutarėme, kad dirbsiu iki šių metų liepos šešioliktos dienos, nes prieš išeidama norėjau įgyvendinti dar du labai svarbius projektus – dėl vaikų tolimesnio ugdymo gerinimo vadovaujantis naujausiomis rekomendacijomis ir dėl jų dar geresnio saugumo užtikrinimo darželyje. Bet netrukus, iškviesta vedėjo pokalbiui, netikėtai buvau paprašyta parašyti abipusio susitarimo prašymą, kad iš darbo išeinu jau nuo šių metų sausio 31 dienos.
Po kelių dienų vėl prašymas – kad perrašyčiau pareiškimą ir išeičiau nuo šių metų sausio 1 d. Ir paskutinis pageidavimas – kad išeičiau tuoj pat, nuo gruodžio 20 dienos! Matyt, per šį „blaškymosi“ laikotarpį buvo intensyviai ieškomas žmogus, kuris mane pakeistų. Pagaliau, atitinkantis visus Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjo pageidavimus, rastas, ir jį reikėjo nedelsiant įdarbinti! Todėl aš net nedvejodama parašiau pareiškimą. Išeinu nors apšmeižta, bet neišvaroma. Savu noru. Oriai, pakelta galva.
Šioje istorijoje keistokai atrodo Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjo ir vyr. specialisčių nesusiklausymas. Štai kad ir paskutinis atvejis – vyr. specialistė kadrams nurodė, kad paskutinė mano darbo diena darželyje – gruodžio dvidešimtoji. Ir net perduoti savo pareigas naujam vadovui nereikia – tai padarys mano pavaduotoja ugdymui. Taip ir padariau. Gruodžio 20 dieną, atsisveikinusi su kolektyvu, išvykau iš Kauno į gimtinę, o gruodžio 21 d. su didžiule puokšte gėlių atsisveikinti su manimi į darželį atvyko… pats Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjas A. Bagdonas! Prisipažinsiu, aš labai laukiau ir tikėjausi tokio savo tiesioginio vadovo žiesto. Deja… Įdomu, koks tolimesnis tos ypač gražių gėlių puokštės likimas?
Šiame atvirame laiške Jums pateikiau tik keletą tiesioginių vadovų, sakyčiau, visiškai nelogiškų sprendimų. Jų būtų galima išvardinti žymiai daugiau. Pavyzdžiui, niekaip negaliu suprasti kodėl man, „Varpelio“ darželiui vadovaujančiai net trisdešimt du metus, nebuvo leista perduoti pareigas naujam vadovui? Užteko tik ant balto popieriaus lapo kompiuteriu parašyti tris lakoniškus sakinius, kad perduodu savo pareigas ir dokumentų segtuvus, ir palikti pavaduotojai ugdymui? O gal norėta išvengti mūsų su naująja kolege nuoširdaus pokalbio apie darželio ne popierinę, bet tikrą, gyvenimišką misiją bei viziją? Kad aš neatskleisčiau savo dešimtmečiais brandintą ir subrandintą poziciją: nesvarbu kokia būtų situacija kolektyve – jokių neoficialių prievartinių piniginių rinkliavų iš tėvelių!
Daug aiškumo į mano šiuo metu dviprasmišką situaciją, tikiuosi, įneš Kultūros departamento jau buvusio direktoriaus E.Balasevičiaus ir Švietimo ir kultūros įstaigų ūkio ir finansų skyriaus Ūkio poskyrio vedėjos N. S. Grybėnienės kyšių reikalavimo ir ėmimo teismo proceso baigtis. (Jis aprašytas sausio 8 dienos „Kauno dienoje“ išspausdintame straipsnyje „E.Balasevičiaus teismas – neįtikimo godumo istorija“). Prisiminkime – teismo proceso metu N.S. Grybėnienė pripažino, kad E. Balasevičius, pakvietęs ją į namus, pareiškė: „Nijole, pati supranti, kad jei ne tu tai mokės (duoklę – T. K.) kas nors kitas“. Čia net be komentaro aišku, kad šiame savivaldybės padalinyje jau buvo gerai atidirbta kyšių davimo ir ėmimo sistema, leidžianti taip užtikrintai E. Balasevičiui teigti. Ir todėl tik jį kaltinti „neįtikimu godumu“ nereikia.
Net neabejoju – turbūt ir Jūs tokios pat nuomonės – kad kažkas iš aukščiau tokį pat perspėjimą pasakė ir E. Balasevičiui. Labai jau abejotina, kad jis šiais nešvariais pinigais tik iš didelės meilės finansavo Tėvynės sąjungos – krikščionių demokratų partiją. Todėl teismas, pasiuntęs jį už grotų, atliks tik pusę gero darbo – pašalins vėžinio susirgimo tik metastazę. Man atrodo, mirtinos ligos centro – paties piktybinio auglio – reikia ieškoti kitur, žymiai aukščiau. Žinoma, tai ne teismų sritis. Bet tai gali ir net labai sėkmingai išaiškinti mūsų žurnalistai, atlikdami visų šių faktų ir prielaidų žurnalistinį tyrimą – jiems, siekiantiems atskleisti tikrąją tiesą, neegzistuoja, kaip kitiems tyrėjams, jokie autoritetai, jų pageidavimai bei nurodymai,
Bet pirmiausia palaukime šios skandalingos istorijos baigties, kada prabils pats E.Balasevičius. Gal jis išdrys atskleisti tikruosius „neįtikimo godumo“ užsakovus ir iki kiek šio baisaus vėžinio susirgimo žnyplės pažeidusios (jeigu iš tikrųjų pažeidusios!) mūsų Švietimo ir ugdymo skyrių, nes, kaip teismui teigė S.N. Grybėnienė, kyšius ėmė ne tik iš verslininkų, statybininkų, bet ir iš švietimo įstaigų vadovų). O mes, jau išėjusios į užtarnautą poilsį, tikime, kad šioje nelengvoje spaudos darbuotojų misijoje, bus atskleista tikroji tiesa.
… Atsisveikindama su kolektyvu jam palinkėjau, kad auklėjant jaunąją kartą, atiduodant jai visą širdį, tos širdies kamputyje paliktų nors mažą, mažą kertelę vilčiai. Tikėjimui, kad ji, užaugusi, bus visiškai kitokia, negu šiandieniniai valdininkai.
Tatjana KAUNIENĖ,
Jus gerbianti lopšelio-darželio „Varpelis“ jau nebedirektorė
Nuotraukoje: Tatjana Kaunienė (kairėje) pokalbyje 2013-ųjų išvakarėse su kauniečiais žurnalistais apie etiškumo problemą ne tik žiniasklaidoje, bet ir kolektyvų vadovų darbe.