4. Nejaugi patys save naikiname?
Dvidešimt du metus gyvename nepriklausomoje Lietuvoje. Tai jau pakankamai didelis laiko tarpas, kad, akimirkai stabtelėję ir įvertinę nueitą kelią, pasitikrintume, ar tikrai niekas negresia mūsų valstybingumui.
Tarptautinėje erdvėje jau senokai esame pripažinti ir deramai vertinami. Atrodo, esame saugūs nuo grėsmių iš užsienio. Bet štai šalies viduje padėtis tikrai nedžiuginanti.
Šiandien Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyvena 690 tūkstančių žmonių, kurių pajamos nesiekia oficialiai nustatytų 850 ltO kaip išgyventi dar 183 tūkstančiams žmonių, kurių pajamos per mėnesį tik… 315 litų?). Šiuo metu 15 – 74 metų amžiaus gyventojų nedarbo lygis – 13,3 proc. Antrąjį ketvirtį ekonomiškai neaktyvūs buvo 314,6 tūkst. arba 70,2 proc. 15 – 24 metų amžiaus asmenų. Statistika negailestinga – bedarbių Lietuvoje yra dvigubai daugiau nei darbo vietų, todėl 8 iš 10 darbingų žmonių pasiryžę emigruoti! (O kiek jau emigravo?).
Rūpestį kelia kriminalinių nusikaltimų statistika – didelės vertės turto, „žaibiškos“ vagystės, turto sugadinimas, neteisėtas disponavimas šaudmenimis, kontrabandos mąstai, telefoniniai sukčiai… Atskiruose visuomenės sluoksniuose ypač ryškus moralinis nuosmukis: girtuokliavimas, moterų ir paauglių žaginimai, savižudybės, net prekyba žmonėmis. Neseniai Lietuvoje lankęsis išeivijos šviesuolis, Jeilio universiteto profesorius Tomas Venclova, duodamas interviu „Lietuvos rytui“, paminėjo ir dar vieną gręsiantį didelį pavojų Lietuvos viduje. Tai iš suaktyvėjusios kraštutinės dešinės. Jo nuomone, šis judėjimas gali patraukti daug daugiau žmonių, negu kraštutinė kairė (A. Paleckio vadovaujamas Socialistinis liaudies frontas), nes dabartinis jaunimas jau kaip reikiant nežino, kuo tai gresia.
Šie gerbiamo profesoriaus žodžiai privertė suklusti ir vėl prisiminti „Respublikos“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo, Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiojo specialisto ryšiams su visuomene, Lietuvių tautinio centro vadovo Ričardo Čekučio spaudoje, per demonstracijas atvirai reiškiamus rasistinius antisemitinius, ksenofobinius posakius.. Ypač balandžio mėnesį Feisbuke jo paskelbtą nuomonę, kad „Tautinėje valstybėje, pavyzdžiui, tokius tipus, kaip Auštrevičius, Andriukaitis ir Karosas šaudytų nemirktelėdami ir būtų teisūs…“.
Štai kokią ideologiją ir kokius susidorojimo su kitaip mąstančiais metodus šis asmuo, ir dar žurnalistas (!), kurio pašaukimas – būti visuomenės vedliu, bando įdiegti suaktyvėjusiam patriotiniam jaunimo judėjimui!
… Nejaugi tai, ko per šimtmečius neįstengė padaryti išorės jėgos, mes padarysime patys, savomis rankomis?
5. Lietuva – tik lietuviams?Europos sąjungos statistikos tarnybos „Eurostat“ duomenimis aukštesnį nei vidurinį išsilavinimą Lietuvoje turi 92 proc. 25 – 64 metų amžiaus gyventojų. Išsilavinusių žmonių skaičiumi mūsų šalis lenkia tokias valstybes, kaip Didžiąją Britaniją, Vokietiją, Prancūziją. Oficialiai pripažinta, kad lietuviai – vieni labiausiai išsilavinusių europiečių, todėl jų kaltinti sąmoningumo stoka nederėtų.
Prisiminkime Sąjūdžio, po penkiasdešimties metų mums vėl padėjusiam susigrąžinti nepriklausomybę, pagrindinį šūkį, kurį šio visuotinio visuomenės pakilimo išvakarėse suformulavo jau amžinatilsį literatūrologas Albertas Zalatorius – „Laisvas žmogus laisvoje Lietuvoje!“.
Kokia gili ir prasminga mintis! – jeigu mūsų visuomenėje žmogus nebus laisvas, laisvos Lietuvos tikrai neturėsime. O jeigu jis, nesvarbu kokios tautybės bebūtų, čia turės laisvę, o tuo pačiu ir teisę, neribotas galimybes save realizuoti, Lietuva gyvuos šimtmečius, taps visų pripažinta ir gerbiama, klestinčia valstybe. Ir priešingai, nuo viso pasaulio save atitvėrę „kinų siena“, eskaluodami jau seniai atgyveną dar carinės Rusijos okupacijos metu gimusį šūkį (Js buvo ypač aktualus Lietuvai būnant carinės Rusijos tik Severo zapadnyj krai lietuviams pasakyti, kad vis tiktai yra Lietuva ir jie – jos šeimininkai) – „Lietuva – lietuviams!“, išgyvensime neilgai. Tai rodo daugelis ekonominių ir kultūrinių faktorių, kad ir kiekvienais metais mažėjantis gimstamumas. Atsikvošėkime – juk mūsų šiuo metu jau mažiau, negu trys milijonai!
Emigracija. Per prabėgusius du nepriklausomybės dešimtmečius iš Lietuvos emigravo keli šimtai tūkstančių jaunų darbingų žmonių. Taip, tai didelė Lietuvos gyvastingumo netektis. Bet, pripažinkime, pati Lietuva savo ekonomine politika privertė juos tai daryti, nes nesudarė normalių sąlygų dirbti ir užsidirbti, gyventi normalų, perspektyvų gyvenimą. Todėl labai gaila, kad mūsų valdžioje sėdi (ir visų mūsų pinigais maitinasi) dar nemažai biurokratų, kurie to nesupranta (arba nenori suprasti) ir su išvykstančiais mėgina deginti visus tiltus, kad šie tik negrįžtų. ( Turiu omenyje jų kategorišką prieštaravimą, kad emigrantai turėtų dvigubą pilietybę).
Todėl įsiklausykime į Širvintose rugsėjo 1 – osios šventėje dalyvavusios mūsų Prezidentės Dalios Grybauskaitės moksleiviams pasakytus palinkėjimus: „Net jeigu išvažiuosite (iš Lietuvos) , nepamirškite, iš kur kilote, kas jus išmokė, kas suteikė žinių ir davė gyvybę. Tegul išlieka mūsų brangi Lietuva jums svarbiausia kelrodė žvaigždė visam gyvenimui, kad ir ką darytumėte, prisiminkite, iš kur kilote, kam dirbote ir kam esate skolingi. Taigi gaukite ir atiduokite“.
Apie emigrantams dvigubos pilietybės suteikimo svarbą labai argumentuotai pasakė savo nuomonę ir Rokas Beresniovas interviu Amerikos lietuvių laikraščiui „Draugas“ (2011.12.06): „Esu įsitikinęs, kad dviguba pilietybė yra reikalinga. Negalima sau leisti, kad Lietuva atstumtų išvykusius, darbščius, talentingus žmones, kuriems kitos valstybės siūlo pilietybes, pripažindamos jų vertę. Jeigu žmogus yra verčiamas rinktis vieną pilietybę, tai galėdamas turėti JAV, Didžiosios Britanijos, Kanados, Vokietijos ar kt. išsivysčiusios šalies pilietybę, jis vien dėl savo ir savo šeimos gerovės greičiausiai rinksis ne Lietuvos pilietybę. Manau, kad tokiu poelgiu, Lietuva atstumia daug puikių lietuvių. Gimtasis kraštas juos atstumia, o tie žmonės tikrai daug galėtų jam padėti“.
…Tikro lietuvio beieškant teko susitikti su išvykstančiais emigrantais, aerouostuose jau sėdinčiais ant didžiulių ryšulių ir pro vitrininius langus paskutinį kartą su viltimis žvelgiančius į Lietuvos laukų platybes dar vis tikintis kada nors čia vėl sugrįžti, teko kalbėtis su jau dešimtmetį ir daugiau užsienyje gyvenančiais verslininkais, mokslininkais, pasiekusiais nemažas karjeros aukštumas – ir jie jaučia pareigą ištiesti ranką Lietuvai, kuo galėdami padėti savo Tėvynei, kalbėjausi su kitataučiais, prašančiais ir jau gavusiais Lietuvos pilietybę. Ir, pagaliau, priėjau išvados – lietuvis ne tas, kurio gyslose nors teka baltiškas kraujas, bet mintyse… Tikru lietuviu reikia vadinti tą Lietuvos pilietį, kuris kad ir atvykęs iš kitos šalies, tolimesnį savo likimą sieja su Lietuva, jai gyvena savo darbais, troškimais, svajonėmis ir tvirtu tikėjimu mūsų šalies ateitimi.
Dailininko, LŽS nario Vladimiro Beresniovo piešiniai: „Perskelta Lietuva”, „Protas ir jėga”, „Žurnalistinis varpas”