Atėjus Sausio 13-ajai fotomenininkas Romualdas Požerskis atverčia savo archyvus. Prieš 22 metus tomis dienomis kauniečio ginklas buvo fotoaparatas, o fotografijos iki šiol primena apie laisvės kainą.
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas R.Požerskis kruvinus 1991 metų sausio įvykius matė iš labai arti. Jis fiksavo kauniečių patriotiškumą, kelias paras praleido užbarikaduotoje Aukščiausiojoje Taryboje. Įamžino už laivę žuvusius žmones ir kauniečio Tito Masiulio laidotuves.
Fotomenininko dėka užsienio šalių žmonės savo akimis pamatė, kaip mes kovojome už laisvę.
Dabar dėstydamas pilietiškumo pamokas moksleiviams, kaunietis apgailestauja, kad Sausio 13-osios minėjimai tampa proga pasireklamuoti politikams.
– Kas dabar, praėjus 22 metams po sausio įvykių, pirmiausia iškyla atmintyje?
– Iki šiol prisimenu, kaip gana ramią sausio 12-osios dieną su bičiuliais išsimaudėme pirtyje. Vakare, kai įsijungiau televizorių, paaiškėjo, jog prasidėjo neramumai. Mieste gaudė bažnyčių varpai ir kaukė sirenos. Nesvarstydamas į krepšį pradėjau krauti fototechniką, juosteles ir sėdau į automobilį. Palikau verkiančią žmoną ir vaikus.
Nuskubėjęs prie Kauno televizijos ir radijo pastato ten fotografavau susibūrusius žmones. Išlėkiau į Vilnių, į Aukščiausiąją Tarybą. Jos durys jau buvo užbarikaduotos, tad į pastatą patekau pro vieno tualeto langą. Ten, fiksuodamas, kaip vyksta politikų ir savanorių gynėjų darbas, praleidau tris paras.
Iki šiol su pagarba prisimenu paprastus žmones, kurie buvo pasiruošę mirti gindami aukščiausią mūsų valdžią, mat vieno instruktažo metu buvo paaiškinta, kad pagrindinė posėdžių salė okupantų atakos atveju bus užlieta benzinu ir padegta. Kas spės, turės gelbėtis išdaužę vitražus koridoriuje ir pro langą šokdami į kiemą.
Daugelis tokios informacijos klausėsi susikaupę. Tačiau buvo ir isterijos. Vienas politikų iš baimės blaškėsi ir reikalavo jį išleisti iš pastato.
Ankstyvą Sausio 13-osios rytą iš pastato išsmukau ir aš. Skubėjau į morgą. Ten buvo atvežtos tos nakties aukos. Jų vardai dar buvo nežinomi. Teko fotografuoti kulkų suvarpytus, sužalotus žmonių kūnus.
Vėliau, grįžęs į Kauną, fotografavau ir T.Masiulio laidotuves, minias jį iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus į Petrašiūnų kapines lydėjusių žmonių.
Labiausiai atmintyje išliko baimė, kai prie Aukščiausiosios Tarybos artėjo tankai. Tada supratau, ką reiškia karas, ką reiškia būti kariu.
– Kai savanoriai gynėjai į šautuvus dėjo kulkas, jūsų ginklas buvo fotoaparatas. Jūsų paleisti šūviai – fotografijų kadrai reikalingi ir dabar?
– Kai skubi, leki, dažnai neatsimeni visko, ką matei. Fotografijos leidžia atkurti tų dienų įvykius, nuotaikas. Daugelis jų rodytos Lietuvoje ir užsienyje.
T.Masiulio laidotuves publikavo vienas vokiečių žurnalas. Žuvusiųjų nuotraukos buvo skelbtos šveicarų išleistame albume. Fotografijos apkeliavo ir kitas įvairias šalis.
Prisimenu, kaip Sausio 13-ąją, po kruvinų įvykių, sovietų televizija aiškino, kad Vilniuje aukų nebuvo. Tai buvo skaudu. Todėl aš, rodydamas fotografijas, savaip stengiausi pranešti pasauliui, kas pas mus dėjosi.
Nuotraukos neprarado aktualumo ir dabar. Šiais mokslo metais drauge su 99 įvairių sričių menininkais dalyvauju projekte „Impulsas“. Mažesnių miestų ir kaimų vaikams rengiame savo sričių pamokas. Aš pamokų metu kalbu apie pilietiškumą. Rodau 1988–1993 metais darytas fotografijas. Jose kadrai nuo Sąjūdžio laikų iki paskutinių sovietų karinių dalinių išsikraustymo iš Kauno.
Mokiniams didžiausią įspūdį padaro Sausio 13-ąją žuvusių laisvės kovotojų nuotraukos. Jie prisipažįsta, kad teoriškai apie tai, kas vyko Sausio 13-ąją, mokosi, tačiau tik pamatę fotografijas suvokia, kokia kaina buvo iškovota laisvė.
– Tačiau ar dabar neliūdina didelė laisvos Lietuvos žmonių emigracija, ekonominiai sunkumai, politinės intrigos?
– Manau, kad tam tikru laiku buvo padaryta klaidų ekonomikoje. Per greitai sugriautas žemės ūkis. Per sparti ir neskaidri privatizacija.
Panašias klaidas matau ir dabar. Ideologai negali tvarkyti ekonomikos. Pasigendu strateginio valdžios mąstymo. Valstybė nesugeba, neranda lėšų uždaryti vieną atominę elektrinę, tad ką kalbėti apie naujos statybas.
Partinė sistema taip pat nekelia džiaugsmo. Sveikiau būtų, jei veiktų kelios stiprios partijos, o ne gausybė partijėlių, paremtų tik kelių žmonių ekonominiais interesais.
Vienas svarbiausių valstybės turtų yra žmonės. Susidaro įspūdis, kad politikai nesuvokia, jog prarandami protai ir darbo rankos, jiems tai nė motais.
Nesakau, kad naujai kartai reikėtų tokio sukrėtimo kaip karas ar Sausio 13-osios įvykiai. Tačiau nusivylimas bendraujant su žmonėmis jaučiamas.
– Ar nemanote, kad ir pats laisvės kovotojų aukų paminėjimas kasmet tampa vis formalesnis?
– Pernai aš dalyvavau Sausio 13-osios minėjime Seime, rengiau ten anuomet sukurtų fotografijų parodą. Pastebėjau, kad minėjimu domėjosi vyriausiosios kartos žmonės. Jie tuos įvykius linkę romantizuoti, apipinti legendomis. Nebelikę kritiško proto.
Man atrodo, kad Sausio 13-osios minėjimai tapo proga pasireklamuoti įvairaus plauko politikams. Kaip tai reikėtų daryti? Mūsų, fotografų, bendruomenė apie iškovotos laisvės suteiktas vertybes su žmonėmis kalbasi rengdama susitikimus ir parodas. Tiesiogiai atlikdama savo darbą. Tačiau pirmiausia prisiminti aukas ir pamąstyti apie tai, ką suteikė laisvė, turėtume kiekvienas sau. Tai būtų tarsi tikėjimo mostas – pats sau išpažįsti, kaip, kokia kaina iškovota laisvė. Demonstruoti to garsiomis kalbomis nebūtina.
Nuotraukoje: Fotomenininkas R.Požerskis prisimena Sausio 13-osios naktį pajutęs, kas yra karas ir ką reiškia būti kariu.
Modesto Patašiaus (Laikraštis „Laikinoji sostinė”) nuotr.