Kaunietis prozininkas ir dramaturgas Gediminas Jankus, ką tik išleidęs dramą „Kybartų aktai”, sako, kad Lietuvai, savo nepriklausomybę atkūrusiai daugiau nei prieš 20 metų, tikrai jau yra atėjęs metas parsivežti į Lietuvą savo Prezidento palaikus.Po tragiškos Prezidento Antano Smetonos žūties 1944-aisiais jo palaikai, kaip tuomet tikėta, Klyvlendo kapinėse buvo priglausti tik laikinai, iki Lietuva bus laisva. Ten jie ilsisi iki šiol.
Naujoje šio rašytojo knygoje, kuri bus pristatoma Istorinėje prezidentūroje Kaune, per pagrindinių herojų -Prezidento Antano Smetonos ir buvusio pirmojo šalies Ministro Pirmininko Augustino Voldemaro dialogus, atskleidžiami dramatiški 1940 m. birželio 15-osios įvykiai.
„Galbūt ši mano drama, paremta daugybe perskaitytų amžininkų liudijimų, memuarų, dokumentų, paskatins visuomenę atidžiau ir atsakingiau vertinti pirmojo Lietuvos Respublikos Prezidento Antanos Smetonos elgesį tragiškomis 1940 m. birželio dienomis, suabejoti dešimtmečiais brukamu niekinančiu, netgi karikatūrišku požiūriu į Antaną Smetoną.
Jo apsisprendimas trauktis iš Lietuvos buvo nulemtas nenoro savo parašu palaidoti Lietuvos nepriklausomybę, ką buvo priversti padaryti tuometiniai Latvijos ir Estijos prezidentai, – sako knygos autorius G. Jankus. – Viliuosi, kad keičiantis visuomenės požiūriui, pagarbiau vertinant pirmojo nepriklausomos Lietuvos Prezidento atminimą, A. Smetonos palaikai kada nors bus sugrąžinti į Lietuvą. Juk toks metas jau atėjęs.”
„Jie nori mano vardu palaidoti Lietuvą”. Taip G. Jankaus dramoje „Kybartų aktai” sako Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Smetona. Pažymėtina, jog šis kūrinys yra reikšmingas istorinėje nacionalinėje dramaturgijoje dėl gvildenamų visuomeninių vertybių prasmės, praeities ir dabarties aktualijų sąsajų, istorijos rekonstrukcijos kūrybos erdvėje. Jame atskleidžiama daug iki šiol nutylimų aplinkybių, keliami lemtingo apsisprendimo, atsakomybės prieš tautą ir istoriją, herojaus ir visuomenės konflikto klausimai visuotinai reikšmingų įvykių kontekste. Istoriniai faktai ir duomenys kūrybiškai įsilieja į dramos dialogus.
„Dramos autoriui pavyko atlaikyti didžiulį faktologijos slėgį ir sutelkto blogio braižomos Lietuvos likimą atskleisti nuolat klausiant ir įsiklausant į atsakymus – nejaugi istorijos labirintuose ir aklavietėse yra vien teisieji ir neteisieji? Gedimino Jankaus kūryboje (ne tik dramaturgijoje) nėra postmodernizmui patrauklaus liguistumo, nužmogėjimo, fiziologinio natūralizmo, realistinio vienpusiškumo. Net tragiškiausiomis akimirkomis jo personažai suvokia savo vertę ir atsakomybę ne tik žmonėms, bet ir juose slypinčiai paslapčiai, neigiančiai mūsų laikinumą.
Skaitytojui, jau žinančiam, kas atsitiko tautoms, nustumtoms po tironų Stalino ir Hitlerio giljotina, atveriama galimybė suprasti tragedijos, prarijusios milijonus gyvybių, priežastis ir pasekmes,” – sako vienas pirmųjų „Kybartų aktų” skaitytojų ir vertintojų poetas Robertas Keturakis.
Nuotraukoje: Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narys Gediminas Jankus