PROFESIONALUS ŽIŪRĖTOJAS
Tarp komisijos akvarelės bienalei atrinktų aštuoniasdešimties autorių darbų L. Brundzos „Etiudas RGB“ atstovauja eksperimentinės akvarelės krypčiai, kurioje ši meno šaka jungiama su fotografija. „Etiudas RGB“ – tai fotografija, vaizduojanti vandens paviršiaus faktūrą, specialia technika sulieta su akvarelės spalvomis.
„Akvarelė ir yra dažai bei vanduo – tokia šio darbo koncepcija, – aiškina kūrinio autorius. – Akvarele domiuosi jau seniai, žaviuosi šia tapybos technika.“
Su tapyba mūsų kolega Laimutis susipažino studijų laikais St. Žuko taikomosios dailės technikume, kai dailininkas Alfonsas Vilpišauskas sugebėjo užburti spalvų magija taip, kad net savaitgalį mokiniai savo noru rinkdavosi į studiją ir tapydavo.
„Kaskart susitikęs savo dėstytoją, padėkoju, kad iš manęs padarė profesionalų žiūrėtoją –
matydamas meno kūrinį, žinau, kaip įžvelgti grožį“, – sako L. Brundza.
Laimutis turėjo progos susipažinti su įvairiomis akvarelės technikomis bienalėje „Baltijos tiltai“, dalyvaudamas „master class“, kuriai vadovavo du žymus akvarelistai – Osvaldas Jablonskis ir latvis Janis Spalvinš. „Jie atvėrė nuostabų akvarelės horizontą, telieka toliau gilintis“, – žada fotografas, ieškantis naujo santykio tarp akvarelės ir fotografijos.
NUO DŽIAZO IKI JAPONISTIKOS
Pažįstantieji Laimutį galėtų patvirtinti, kad tai labai kuklus žmogus. Tad ne nuostabu, kad ne viską apie jį žinome. O jo kelias į kūrybą jau seniai pradėtas.
St. Žuko taikomosios dailės technikume L. Brundza baigė meninio apipavidalinimo specialybę. Studijų metais susidomėjo ir menine fotografija, įsiminęs savo dėstytojo, fotografijos patriarcho Povilo Karpavičiaus žodžius: jei turi tobulą negatyvą, iš jo padarysi viską, ką nori.
L. Brundza mini pirmą reikšmingą parodą, kurioje buvo eksponuojamas jo sukurtas koliažas: 1998 metais grupinė paroda „Po 20 metų“, kurioje dalyvavo technikumą baigę bendrakursiai, šiuo metu jau žymūs menininkai.
Tolesnį L. Brundzos kūrybos kelią nulėmė susidomėjimas fotografija. Jis pradėjo fotografuoti Kauno džiazo festivalių koncertus ir 2001 metais surengė pirmąją personalinę fotografijos parodą „Visas tas džiazas“. Po poros metų antroji personalinė – „Džiazo veidai“.
2005 m. L. Brundza nominuotas Lietuvos spaudos fotografijos konkurso „Grand prix“, o dienraštis „Lietuvos rytas“ apdovanojo už geriausią metų nuotrauką.
Kitais metais fotografas surengė konceptualią parodą „(In)formuoti daiktai“ apie iškreipiantį informacijos poveikį.
2007 m. M. K. Čiurlionio paveikslų galerijoje, parodoje „Menas+menas bendrauti“,
L. Brundza eksponavo didelio formato darbų ciklą „Juodieji kvadratai“, atkreipdamas dėmesį į socialines aktualijas. Po metų Vytauto Didžiojo universiteto Japonistikos centre kartu su žmona surengė bendrą fotografijos ir piešinių, atliktų sumi-e technika, parodą „Japonija Kaune“.
KAS VAKARĄ – PO PIEŠINĮ
Laimutis pripažįsta, kad dirbant spaudos fotografu kūrybai lieka labai mažai laiko. Nors ir juokauja, kad jokia paroda nesurinktų tokios didelės auditorijos, kokią turi „Šeimininkė“. „Negaliu skųstis, tikrai yra kontaktas su žiūrovais“, – šypsosi jis ir prisipažįsta, kad jau daug metų kasdien skiria laiko piešimui. Kai namiškiai užmiega ir viskas aplinkui nurimsta, jis valandą piešia.
„Naudoju įvairią techniką – piešiu pieštuku, anglimi, tušu, kinišku tušu, tapau pastele, kartais pataškau akvarelę. Tai man kaip meditacija, meno terapija, visko, kas susikaupė per dieną, iškrova. Būdas subalansuoti vidinį pasaulį. Kai paimu bloknotą, nelieka nieko: tik mintys, ranka ir popierius. Nesistengiu nieko reikšmingo nupiešti, kartais tiesiog dairausi po kambarį ir fiksuoju tai, ką matau, – gėlę ar fotelį“, – pasakoja L. Brundza. Taip iš nereikšmingų kasdieninių piešinių gimsta ir parodiniai darbai.
Nuotraukoje: Žurnalo „Šeimininkė” fotografas ir … tapytojas kaunietis Laimutis Brunza