Kauno menininkų namuose baigėsi aštuonių miesto kūrybinių sąjungų kūrybos savaitė „Menopolis“. Jos metu architektai, dailininkai, fotomenininkai, kompozitoriai, teatralai, tautodailininkai, rašytojai ir žurnalistai supažindino visuomenę su pastarųjų metų kūrybiniais darbais.
Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus valdybos pirmininkas Vidas Mačiulis, pradėdamas vakarą pažymėjo, kad tai ne kasdienių spaudos, radijo ir televizijos produkcijos apžvalga. Dvi dešimtys kauniečių yra ne tik LŽS, bet ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos nariai. Tikraisiais meno kūrėjais jie yra pripažinti už savo meninę kūrybą.
Meno kūrėjas Vladimiras Beresniovas (Vlaberis) yra ne tik Lietuvos žurnalistų, bet ir dailininkų sąjungų narys. „Menopolį“, kaip ir kitus svarbiausius renginius, jis vėl nudžiugino surengta karikatūrų paroda. Tuo pat metu ir Jungtinėse Amerikos valstijose, Čikagoje, mūsų tautiečiai irgi gali susipažinti su kūrybingo kauniečio dailininko ieškojimais ir atradimais. Už Atlanto eksponuojama net 70 originalių vlaberiškų karikatūrų.
Žurnalistikos senjorų klubo MES pirmininkas garsėja ir savo šmaikščiais vlaberizmais – taikliais mūsų gyvenimo pastebėjimais. Vladimiras Beresniovas pasakojo, kad pirmiausia pradėjo … dainuoti, paskui – rašyti ir piešti. Jo „vlaberizmai“ – minčių trupiniai, kaip ir piešiniai, yra gyvenimiški, kandūs ir …populiarūs !
Jauna savaitraščio „Alio, Raseiniai“ žurnalistė Kristina Bendžiūtė yra dar tik kūrybinio kelio pradžioje. Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus valdybos narė, kolegų paraginta, pirmajai žurnalistų poezijos knygai „Šitas aidas toli girdis…“pateikė savo pirmuosius eilėraščius. Gal po metų kitų sulauksime ir jos pirmosios poezijos knygelės? O gal esė ar apybraižų knygos? Kai aplink kūrybingi žilaplaukiai žurnalistai, jaunieji turi į ką lygiuotis ir iš ko mokytis.
Kažin ar prieš pusę šimtmečio žurnalistikos senjoras Petras Žemkauskas galvojo, kad XXI amžiuje jis kasmet pateiks po knygą. O 2012-aisiais – net keturias. Tris romanus ir knygelę vaikams. Kitąmet darbštusis kūrėjas mus nudžiugins savo satyros ir humoro rinktine. Reikia tik aštuoniasdešimtmečiui kūrėjui palinkėti sveikatos ir …pinigų, nes dažniausiai savo lėšomis reikia atsiskaityti už knygų spausdinimą.
LŽS ir NŽKA narė, tikroji meno kūrėja Perpetua Dumšienė, sulaukusi palankaus skaitytojų ir literatūros kritikų įvertinimo už knygą „Dulkėto erškėčio ugny“, kalbėjo apie savo ateities planus. Kolegės naujas kūrinys jau iškeliavo į Jungtines Amerikos valstijas, į „Draugo“ laikraščio redakciją. Tai bus publikuojama ir Kauno žurnalistų svetainėje. O Kauno menininkų namuose buvo parodytas videoreportažas, kaip rugsėjo mėnesį Anykščių rajone, Malaišiuose, kur gimė rašytojas Juozas Tumas – Vaižgantas, Perpetua Dumšienei buvo įteikta Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų bei Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos įsteigta vienuoliktoji Vaižganto vardo literatūrinė premija.
Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apkrities skyriaus kūrėjų vakarą vainikavo kelių LŽS narių sukurtas puikus dokumentinis filmas „Sugrįšiu“ (apie pirmąjį Lietuvos radijo pranešėją, publicistą, rašytoją, vertėją, diplomatą, kraštotyrininką, keliautoją, fotografą Petrą Babicką). Filmo scenarijaus autorė, Kauno televizijos redaktorė, LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos narė Daiva Budrienė pasakojo, kaip ji su kolegomis Brazilijoje ieškojo 1991 metais mirusio P.Babicko kapo ir jo kremuotus palaikus parvežė į Kauną ir perlaidojo Petrašiūnų kapinėse. Kilnus žurnalistų poelgis!
Visi, kurie pamatė šį filmą, buvo sujaudinti kūrybinės grupės darbu ir iškilia Petro Babicko asmenybe, kuri gyveno skurde, tačiau iki paskutinio atodūsio svajojo sugrįžti Lietuvon. Gal sujaudintas filmu, nors jį matė jau ne pirmą kartą, Kauno meno kūrėjų asociacijos pirmininkas Petras Palilionis negailėjo pagyrimo žodžių LŽS Kauno apskrities skyriui ir jo nariams – kūrybingiems žurnalistams.
Gaila tik, kad „Menopolio“ renginio salė nebuvo pilna. Ir ne dėl to, jog kauniečiams neįdomi žurnalistų kūryba. Kitų kūrybinių sąjungų surengtuose vakaruose buvo dar mažiau žmonių. Kodėl?
LŽS nario Ričardo Šaknio fotoreportažas