Šią savaitę iki „virimo taško“ įkaitus politinei temperatūrai seime, daugeliui tylomis praslydo viena reikšminga data. Tiesa, jos nepamiršo „Lietuvos žinios“, o man ji atrodo aktuali ne vienai dienai, net ne vieneriems metams, bet visam mums likimo duotam laikui. Taigi per patį vienadienį tarpuvaldį (ir sutapk tu man!), kai vieni seimūnai trečiadienį neteko savo galių (parlamentinių), o kiti iki pirmojo posėdžio penktadienį dar jų neįgijo (neprisiekė), pasaulis paminėjo Tarptautinę nerūkymo dieną. Gaila, kad jos viešai neprisiminė nei nueinantis, nei ateinantis seimas, nors tai – tikrai valstybinės reikšmės reikalas.
Įvairių pasaulio šalių gydytojų onkologų ir kovos prieš vėžį organizacijų iniciatyva kasmet trečiasis lapkričio ketvirtadienis minimas kaip Tarptautinė nerūkymo diena. Šiemet tai buvo lapkričio 15-oji. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, nuo rūkymo sukeltų ligų kasmet miršta apie 1 mln. 300 tūkst. Žemės gyventojų, Lietuvoje – 1300, arba viena tūkstantoji nuo tabako dūmų pražuvusių planetos aukų. Europoje rūkymas lemia 83 proc. plaučių vėžio susirgimų ir yra 82 proc. mirčių nuo plaučių vėžio priežastis. Statistikos departamento atlikto Lietuvos gyventojų neseno sveikatos tyrimo duomenimis, Lietuvoje kasdien rūko ketvirtadalis 15 metų ir vyresnių gyventojų (53 proc. vyrų ir 16 proc. moterų). Retsykiais dūmija 7 proc. vyrų ir 6 proc. moterų. Niekada nerūkė 30 proc. vyrų ir 74 proc. moterų.
Apie rūkymo žalą visam kūnui ir pavienėms jo dalims prirašyta tūkstančiai straipsnių, šimtai knygų, sukurta daugybė radijo ir televizijos siužetų. Ir vis dėlto iš kartos į kartą keliauja priklausomybė nuo nikotino. Ši epidemija mūsų žemyne prasidėjo dar prieš penkis šimtmečius, kai Kolumbas iš Amerikos į Europą parplukdė pirmųjų tabako sėklų.
Kadaise manyta, kad tabakas žmogui nekenkia. Kai kuriose valstybėse jis net būdavo parduodamas pagal receptus… sveikatai gerinti. Juk apie rūkymo žalą Romos katalikybėje nieko nesako ir septynios didžiosios, arba mirtinos, nuodėmės. Tai – godumas (gobšumas), puikybė (išdidumas), apsirijimas (nesaikingumas valgant ar geriant), pavydas, kerštas, geismas (palaidumas), tingumas (tingėjimas). Pirmą kartą šių nuodėmių sąrašą šeštajame amžiuje paminėjo popiežius Grigalius I.
Viskas keičiasi. Padvigubėjo ir didžiųjų nuodėmių sąrašas. 2008 m. kovo 9 d. Vatikano dienraštis „L`Osservatore Romano“ išspausdino interviu su apaštališkosios penitenciarijos tribunolo vadovu, vyskupu Gianfranco Girotti. Šis aukštas Šventojo Sosto atstovas paskelbė septynias šiuolaikines didžiąsias nuodėmes: genetinį manipuliavimą, abejotinos moralės eksperimentus su žmonėmis, narkotikų vartojimą, aplinkos teršimą, socialinę nelygybę, per didelį turtingumą ir veiksmus, dėl kurių daugėja vargšų. Taigi rūkymą galima tiesiogiai prilyginti narkotikų vartojimui ir aplinkos teršimui. “Iki šiol nuodėmė buvo siejama tik su individu, tačiau globalizacijos epochoje nuodėmės reikšmė išsiplėtė ir turi ne tik asmeninį, bet ir socialinį atgarsį”, – sako vyskupas G. Girotti.Rūkymas pagrįstai vadinamas progresuojančia XXI amžiaus liga. Daugėja rūkančiųjų, ypač jaunų žmonių. Tyrimai rodo, jog savo valia atsisakyti rūkymo pavyksta tik vos 3 proc. rūkalių. Jie paprastai atsikalbinėja, kad rūkymas – jų asmeninis reikalas. Tačiau juk seniai įrodyta, kad rūkymas kenkia ne tik rūkančiajam, bet ir aplinkiniams. Už savo mirtiną malonumą ir jo pasekmių šalinimą rūkalius pinigais moka palyginti nedaug, nes išlaidų (tiksliau – nuostolių) liūto dalis tenka valstybei. Kasmet rūkymo sukeltoms ligoms gydyti ir reabilitacijai Lietuvoje išleidžiama per 50 mln. litų.
Šiandien ypač skaudi yra jaunimo ir vaikų priklausomybė nuo tabako. Ryškiausias rūkančiųjų padidėjimas pastebėtas tarp 11-15 metų vaikų. Per savo gyvenimą net 15 procentų vienuolikmečių yra surūkę bent vieną cigaretę. Bandžiusių rūkyti penkiolikmečių yra keturgubai daugiau. Keistas paradoksas: paaugliai dažniausiai rūko todėl, kad nori atrodyti nepriklausomi ir vyresni, o suaugę teigia, kad rūkydami jaučiasi jaunesni.
Pasaulio sveikatos organizacija tabako vartojimą laiko vienu svarbiausių neigiamų veiksnių, turinčių įtakos sveikatai, nes rūkymas – labiausiai paplitusi buitinė narkomanija. 2007 metais Lietuvos seime priimtu Tabako kontrolės įstatymo papildymu, saugant lankytojų ir darbuotojų sveikatą, buvo uždrausta rūkyti viešojo maitinimo įstaigose bei klubuose ir diskotekose. Vis daugiau šalių stengiasi spręsti rūkymo apribojimo problemas. Saugant vaikus nuo tabako dūmų, neleidžiama rūkyti viešose patalpose, susisiekimo priemonėse, gydymo įstaigose, mokyklose, tabako gaminiai neparduodami nepilnamečiams.
Kovojant už orą be tabako dūmų, didžiulę reikšmę turi tėvų elgesys, jų asmeninis pavyzdys. Nėra klaikesnio vaizdo už cigaretę traukiančią mamytę, kuri ant rankų laiko mažylį. Rūkymo klaikuma atsispindi ir tautosakoje, pirmiausia – anekdotuose. Ligonis po infarkto klausia savo gydytojo: “Daktare, ar man galima užsirūkyti?” – “Galima, jeigu tai jūsų paskutinis noras…” Iki šiol daugumoje valstybių esančius tekstinius įspėjimus planuojama papildyti ir vaizdine informacija. Pirmiausia apie tai prabilta Ispanijoje ir Danijoje, kur siekiama, kad ant cigarečių pakelių atsirastų spalvotos nuo dūmų pajuodusių plaučių ar negyvų kūnų morge nuotraukos
Tiesa, tabako pramonė ir Lietuvoje sudaro galimybes dirbti keliems šimtams žmonių, neskaitant rūkorius iš ligų už ausų traukiančių gydytojų, medicinos seselių, rentgenologų ir kitų ligoninių darbuotojų, vaistininkų, o taip pat gaisrininkų (kai per lovas rūkoriai padega namus), graborių ir duobkasių. Pradėdamas semestrą, Klaipėdos universiteto socialinių mokslų fakulteto studentams išdalindavau anketą, kurioje greta kitų klausimų pasiteiraudavau, ar jie rūko. Dar parašydavau, kad rūkymas ne visada yra absoliutus blogis. Tai gerokai nustebindavo mano klausytojus, žinojusius, jog esu visiškai nerūkantis. Į jų nuostabą atsakydavau, kad iš legaliai parduodamų rūkalų, alkoholio akcizų valstybė remia įvairius menus per Kultūros rėmimo arba populiariai vadinamąjį „šnapso fondą“.
Nesvarbu, kad nuo nikotino siaurėja kraujagyslės, jis kenkia širdžiai ir visam organizmui, nikotinas veikia smegenis, svaigina, iškreipia įprastą psichikos veiklą, rūkymas ardo plaučius ir sumažina deguonies kiekį organizme. Nuo tabako gelsta ir genda dantys, o iš burnos sklinda nemalonus kvapas. Todėl kitas rūkymo „gerumas“, kad rūkantieji tikrai gyvena trumpiau už nerūkančiuosius ir tokiu būdu greičiau palaisvina darbo vietas. Pastarasis paradoksas sukeldavo mirtiną tylą studentiškoje auditorijoje. Kai jokie pasergėjimai dėl rūkymo žalos nebepadeda, telieka perfrazuoti palinkėjimą, išvedžiotą ant Irako sostinės Bagdado tramvajų: „Šok, šok – greičiau sprandą nusisuksi!“Rūkymo paplitimą nulėmė nikotino savybė paveikti žmogaus centrinę nervų sistemą, sukelti tam tikrą euforinę būseną. Jos, matyt, siekia ir tos damos iš „Nacionalinės mokėjimo agentūros“, kai jas matau dūmijančias po medžiu, nes Žvėryne gyvenu kaimynystėje. Tikriausiai jų organizme nuolat kartojasi abstinencinis sindromas, kuris pasireiškia galvos skausmais, dirglumu, nemiga, nenugalimu noru vėl ir vėl plėšti dūmą. Deja, įveikti šį mirtinai ydingą ratą reikia vis daugiau asmeninių pačių rūkančiųjų ir sveikosios visuomenės pastangų.
Dailininko, LŽS nario Vladimiro Beresniovo (Vlaberio) piešiniai