Ir kodėl gi Jūs vėl pagalvojote, jei jau rašliavos, tai nieko rimto. Nuo rašliavos iki raštijos kartais tik vienas žingsnis. Tiesa, jis gali būti toks trapus kaip ta virpanti Populus tremula.
Viskas prasidėjo nuo to, jog dar prieš mūsų erą pasirodę pirmieji piešiniai ar brėžiniai (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi) Pietų, Šiaurės Amerikos, Afrikos olose išlaisvino žmogaus vaizduotę ir uždegė žalią šviesą rašto raidai. Kilpelės, brūkšniukai, mazginiai kipai, krivulės, piktogramos ir net danties raštas. Ilgas kelias ir plati kaip vandenynas Viduržemio jūra laukė tų raizgaliukų, kol pasiekė Europą.
Norit tikėkite, norite ne, bet tos būsimos raidelės persikėlė finikiečių laivais ir privertė atsibusti iki tol snaudusią senovės Graikiją. Tai – „Kadmeia grammata“ arba tiesiog vadinkite Kadmio raštu. Vėliau etruskai supaprastino graikų raidyną, o įsigalėję lotynai jį perėmė ir pavertė savo abėcėle. Lietuviai nesnaudę irgi pridėjo keletą savo raidelių… Rezultatas toks, jog šiandieną didžiuojamės lietuviškuoju alfabetu. Tik įsiklausykime kaip gražiai galime šnypšti tardami š ar ž: šabakštynas, šakočius, šakiškis, šaltibarščiai, šaršas, šašas, šašbauda, šašvalka, kaip tik sau nori…
Paskutinysis žodis parinktas neatsitiktinai, nes būtent šašvalkomis galėčiau pavadinti paskutinius mėnesius karaliaujančias politines (anti)reklamines agitacijas ar ne ką kitą, kaip šias privisusias rašliavas. Regis, sunku suprasti, kokią rašto kalbą, raiškos būdą ar loginius akcentus kai kurie iš šių, žemės raštingųjų, pasirinko. Nenustebkite, anot kai kurių (iš jų), greitai mokesčius apmokėsime prekėmis ir paslaugomis. Va, supratote? Pavyzdžiui, aš šiandien nusipirkau madingą telefoną, bet prisiminiau, kad nesusimokėjau už išeikvotą elektros energiją. Cikt! Geniali mintis – išmainysiu jį (apmokėsiu) už šią paslaugėlę. Tik kažin kiek jau ten tų, prikauptų telefonų, turėtų mėtytis… Šią rašliavą – propagandą į šoną.
Būsimu premjeru apsiskelbęs žmogelis, jau gali būti didžiu žmogumi su savo išrastąja lietruskalbe, visai kaip pasiutpolkė, tiesa? Ištrauka iš jo rašliavos:
„Bet te kure uzkure visa sita isterija, susidoroima, skubeja, skubeja tam kol as negalesiu paruosti visuomeni, dariti vaizda ligtai mane esko“.
Ką čia bedarysi, kai jau aiškiai vaizdas padarytas. Todėl didžiai gerbiamas raštininkas turėtų dėkodamas nusilenkti tiems, kurie jo rašliavas turi paversti raštijos vardo vertu kūriniu. Kitaip tokio raštininkieriaus vieta aiški. Tai kur gi mokinukus moko kaip rašyti ą su nosine, p su atsikišusiu pilveliu, l su kilpele, t su stogeliu, i su taškeliu, ž su varnele?
Viena ponia iš laikraščio žiūrinti tiesiai į mane sako: „Esu nei labai GRAŽI, nei visai jaunutė. Manęs neremia nei MĖSININKAI, nei VAISTININKAI. VADINASI, neatidirbinėsiu oligarchams“. Manding, mūsų sviete mėsininkai ir vaistininkai baisiausi oligarchai, vienas puikiai skaldo mėsą, o kitas – kepa vaistus. Bet jei jau nelabai graži ir ne jauna, škac iš čia, tau čia ne vieta. Tik dar savo pezeliones (rašliavos sinonimas) susirink.
Ponas, taip taip, į Tave kreipiuosi, kodėl rašai, kad esi lietuvis, ir apsiskelbi jog moki lietuvių užsienio kalbą. Tai tau, lietuvi, Lietuva kaip užsienis? Ar užsienis Lietuvoje? Man, rodos, užrietęs nosį esąs, nes tik Tu būdamas Lietuvos respublikos piliečiu sugebi laisvai šnekėti ir rašyti savo gimtąja/gimtąja užsienio kalba. Tik pamanyk – iškart aukso medalis. Pone, tikrai prisiminsiu, iškart po antro turo būsiąs – su laurais arba nuvainikuotas, kaip sakant fifty – fifty.
Man labai liūdna ir tikriausiai mums visiems, nes šios rašliavos pamažu vis traukiasi ir trauksis, kol liks tik tuščias lapo popierius, nuplautos visos raidės ( (ne)lietuviškos), frazės ( (ne)išmintingos), sakiniai ( (ne)logiški). Išminčiai dar senų senovėje savo išminties knygoje užrašė: juokas – pagrindinis vitamino C šaltinis.
Publikacijos autorė apie save:
Esu Agnė Jašauskaitė,
Vytauto Didžiojo universiteto IV kurso lietuvių filologijos studentė. Mėgstu aktyviai gyventi, organizuoti renginius ir juose dalyvauti, stebėti pasaulį, svajoti ir bendrauti. Didelių ketinimų užsiimti kūryba, rašymu neturiu, gal kada nors, o dabar tiesiog mokausi, bandau, eksperimentuoju, gal kas nors ir pavyks. Nurimti padeda kažkada išgirsta mintis, jog šiandieną yra rytojus, dėl kurio
nerimavai vakar…