Lapkričio 1-oji – Visų šventųjų diena. Lapkričio 2-oji -Vėlinės… Tada būtinai vėjas sustiprėja…
Neatsitiktinai žodžiai „Vėlinės“ ir „vėjas“ – bendrakilmiai. Vėjas per Vėlines padeda žmonių vėlėms iš skaistyklos grįžti į vietas, kur jie gyveno, griešijo. Tuo mūsų protėviai šventai tikėjo. Jie ir mirties nebijojo, mokėjo jai pasiruošti.
Mintys, jausmai, kurių užvaldytas būsi prieš iškeliaudamas į amžinybę, lems pomirtinį tavo likimą. Tą taip pat mūsų protėviai žinojo. Su mirtimi susijęs jų žinojimas dažniausiai buvo intuityvus. Užtat žodžiais jį patvirtina Rytų šalių senųjų kultūrų šaltiniai, kaip antai „Tibeto mirusiųjų knyga“.
„Tai, ką žinau apie mirtį, – labai eklektiška – paremta Vydūno, Jono Basanavičiaus raštais, „Tibeto mirusiųjų knyga“, kitų tautų išmintimi, taip pat – lietuvių tautosaka, paprotine kultūra, mano pačios bei pažįstamų žmonių patirtimi, nuojautomis“, – teigia tautodailininkė, Vilniaus etninės kultūros centro vyriausioji koordinatorė Marija Liugienė.
Lietuviai mirtį įsivaizdavo kaip moterį su dalgiu ant peties, apsirengusią juodai arba baltai, kai kada mirtis – labai graži mergina. Jei ji tyliai praeina pro kaimą, reiškia, ką nors išsives. Būdavo, kad pamatydavo, į kurį kiemą įslenka jos šešėlis. Visiems aišku: ruoškis laidotuvėms.
Jei višta gaidžio balsu pragysta, tuose namuose kas nors mirs. Kai prie ligonio atveždavo kunigą, o arklys kieme stovi nuleidęs galvą, žinok, tas ligonis mirs.Paukščiukas į langą pabeldžia – apie artimo žmogaus mirtį praneša…
J. Basanavičiaus aprašytieji dvasregiai mato mirtį, vėles. Tikėta, kad jais gali tapti gimusieji per Visus Šventuosius. Dvasregiai mato gausybę vėlių kapinėse ir per šermenis.
Senasis žmogus jautresnis buvo – bendravo su mirusiaisiais.
Laikraščio „Ūkininko patarėjas“ korespondentės Jolantos Kažemėkaitytės pokalbį su Marija Liugiene, ne vien apie mirtį, bet ir apie gyvenimą, skaitykite mūsų svetainės „Komentaruose”.
Dailininko, LŽS nario Vladimiro Beresniovo piešinys „Angelas”