ERIKA DRUNGYTĖ, ,,Nemuno” žurnalo vyr. redaktorė
Yra gerų ženklų. Pavasarinių…Naujasis Paolo Sorentino filmas „Malonė”, nepaisant įvairių galimų (bet nebūtinai) ideologinių aspektų, vis tik yra reiškinys. Nes… Nes apie jį puikiai atsiliepia ne vien kritikai, tiesiog eiliniai eilinės visuomenės atstovai. Tai nėra lengvutis kąsnis, kurį gali gurktelėti lyg austrę, užgerdamas šampanu. Tai visų pirma gana lėtas ir – svarbiausia! – tylus kinas. Jokio efekto gaminimo per triukšmą, grimasas, smurtą, būtinąsias kvotas, šauk-bėk įtampą ar šiuolaikinių technologijų pudrą. Filmas yra kantrus. Mąslus. Kiek šelmiškas. Bet iš esmės – stabilus ir išlaikantis svarbiausius tradicijos kanonus. Žmogus, šeima, kultūra, valstybė, pareiga, protas, širdis. Nekalbėsiu ir nekartosiu tų visų ditirambų stiliui, estetikai, bendrajai kultūrai (kitaip – kultūringumui). Juk kalbame apie Italiją. Bet tai, ką išvardinau iki šios vietos reiškia, kad žmonės ilgisi stabilumo, ramybės, blaivaus proto, kultūros, tvarkos, amžinųjų tradicijų. Iš jų reakcijų aiškėja tikrasis žmonijos vidinių nuostatų ir ketinimų paveikslas.
Prie šio nuostabaus kūrinio mano pastarųjų dienų patyrimuose šliejasi kitas reiškinys – Žiemos olimpinių žaidynių atidarymo šventė Milane ir Kortinoje. Ir vėl Italija. Nemoku apsakyti savo susižavėjimo renginiu. Jis buvo tobulas. Jis buvo orus, pilnas pasididžiavimo savąja kultūra (sportas taip pat kultūros dalis) ir istorija, meno kūriniais ir jų kūrėjais. Jis buvo kupinas tikro džiaugsmo, tikros pagarbos ir pasitikėjimo savąja valstybe, jos vadovu Sergio Mattarella – apie jį juk ir buvo Sorentino filmas. Vėlgi, nesiimsiu aprašinėti tos elegancijos, tos švaros ir estetikos, tos tobulos režisūros, scenografijos, choreografijos, atlikėjų. Tik pastebėsiu – ir čia, kaip kad minėtoje „Malonėje”, dominavo ramus, pagarbus, netgi tylus tonas, jokių pastangų kažką šokiruoti, priblokšti, perrėkti, pasivyti naujoves ir jas aplenkti. Tiesą sakant, tokio grožio (žodį reikėtų suprasti plačiąja prasme) ir turinio seniai nebuvau mačiusi. Ir tai taip pat ženklas, ko žmonės ilgisi ir nuo ko pavargo.
Tad labai tikiuosi, kad dar sulauksiu meto, kai mes vėl norėsime suimti save už plaukų ir ištraukti iš įvairių netikrybės liūnų. Kai vėl taps geru tonu ne rėkti, o kalbėti, ne užgaulioti, o pagarbiai diskutuoti, ne tyčiotis, o klausyti, girdėti ir atsakyti argumentais. Tačiau visam tam reikalingas turinys. O turinį žmogus arba augina, arba nuleidžia į kanalizaciją. Ir ne, nelaikau turiniu internetinio triukšmo bei paviršutiniškų žinučių papūginio kartojimo, trumpalaikių susižavėjimų ir momentinių naudingų naratyvų naratyvinimo. Turinys yra lėtas, gilus savęs turtinimas, o tai matyti iš laikysenos, eisenos, kalbėsenos. Iš to, kas iškrenta iš burnos. Nes, kaip visi gerai žinome, mūsų negali suteršti niekas, kas yra išorėje, vien tik tai, kas yra mūsų pačių viduje.
P.S. Šiandien labai pavasariškai kalbėjo zylės. Netruks ir jis ateiti, pilnas šviesos ir vilties.