Kaunas ir per šiuos rinkimus liko konservatorių bastionas. Nors rinkėjų palankumas jiems aptirpo, iš kelerius metus šalį krėtusio pedofilijos skandalo gimęs „Drąsos kelias“ nesugebėjo pakeisti konservatyvaus kauniečių mąstymo. Visose Kauno vienmandatėse rinkimų apygardose prireiks antrojo turo, kuriame susirungs po du daugiausia rinkėjų simpatijų pelnę kandidatai.
Filosofas, politikos teoretikas ir komentatorius, idėjų istorikas ir socialinis analitikas profesorius Leonidas Donskis spėja, kad kauniečiai, nepaisydami griežtos konservatorių taupymo politikos, liks ištikimi būtent šiai partijai.
L.Donskio nestebina ir Darbo partijos bei socialdemokratų sėkmė laikinojoje sostinėje. Nusivylusieji konservatoriais atsisuko į kitą politikos milžiną – Lietuvos socialdemokratų partiją, o darbininkijos vėliavnešiu ir vėl tapo milijonieriaus valdoma Darbo partija.
– Kokios buvo jūsų nuotaikos, kai sužinojote išankstinius rinkimų Kaune rezultatus? Ar nustebote? – paklausėme europarlamentaro.
– Nuostabos nejaučiu, tokį politinių jėgų pasiskirstymą buvo galima numatyti. Tiesa, kaip liberalų idėjoms pritariantis žmogus tikėjausi didesnės Liberalų sąjūdžio sėkmės Kaune.
– Daugelis neabejojo, kad Kaune tiek vienmandatėse, tiek daugiamandatėse apygardose balsų daugumą ir vėl gaus konservatoriai. Tačiau šiųmetis išskirtinumas tas, kad jiems stipriai ant kulnų lipa „Drąsos kelias“. Kodėl šį naują, net ne politinį darinį palaiko tiek daug kauniečių?
– Kaunas – miestas, kuriame jau daugelį metų tvirtai pirmauja Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai. Šiemet tvirtai buvo galima prognozuoti, kad rinkėjai bus palankūs ir „Drąsos keliui“.
Tie balsai, kurie kartkartėmis atitekdavo kitoms jėgoms ir kurių tikrai negaudavo konservatoriai, šį kartą atiteko „Drąsos keliui“. Šie rinkimai leido naujokams išmėginti savo galimybę.
Galima prieiti prie išvados, kad Kaunas vis dėlto tebėra politinė niša naujokams. Dalis gyventojų nėra tvirtai apsisprendę, todėl didžiosios partijos nelaimi jų sentimentų.
Periferinės, populistinės partijos paprastai laimi vadinamuosius protesto balsus, jas vertina teisingumu ir valdžia nusivylę žmonės. Tokius rinkėjus pavadinčiau savotiškai politiniais benamiais, kurie pritrūksta jiems atstovaujančių politikų. Tokia spontaniškai iškylančia srove Lietuvoje gali tapti kas panorėjęs.
– Teigiama, kad „Drąsos kelias“ buvo partijos „Tvarka ir teisingumas“ konkurentas. Tie rinkėjai, kurie anksčiau palaikė R.Paksą, dabar simpatijas atidavė N.Venckienės vadovaujamai partijai. Kaip manote, ar šių jėgų elektoratas tas pats?
– Tokios kalbos turi pagrindą. Tačiau neatmesčiau ir dar vieno varianto: tie rinkėjai, kurie sukąstais dantimis, tačiau vis tiek palaikė konservatorius, galėjo pasirinkti „Drąsos kelią“. Juolab kad dalis politikų taip pat perėjo į šios partijos gretas – pavyzdžiui, Aurelija Stancikienė.
Žaliakalnio apygardoje rinkėjai turėjo galimybę rinktis panašius sentimentus keliančius kandidatus – Rasą Juknevičienę ir Algirdą Vaclovą Patacką. Nemanau, kad jų rinkėjai yra labai skirtingi.
– Kauno kaimiškoje apygardoje rajono gyventojams gerai žinomas konservatorius, dabartinis socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas tik keliais procentais balsų sugebėjo atsiplėšti nuo „Drąsos kelio“ kandidatės Audronės Skučienės. Kaip jūs vertinate tokius politinius paradoksus?
– Kaune apsinuogino bendresnė tendencija, tapusi būdinga visai Lietuvai. Kalbu apie žmonių tikėjimą nesisteminėmis jėgomis, kurių politikoje dar nebuvo, kurios nespėjo susitepti ar sugadinti savo vardo. Žmonės su tokia jėga sieja savo viltis, lūkesčius. Toks mąstymas neatsirado šiaip sau – tai greičiau Lietuvos tautinės istorinės raidos padarinys. Lietuvoje niekaip neatsiranda politinės partijos, kuri labai tvirtai atstovautų gyventojams, o jos politikai keltų pasitikėjimą.
– Kaune rinkėjų palaikymo sulaukė ir Darbo partija bei socialdemokratai. Ar tai rodo, kad ekonomikos sunkmečiu šalį valdę konservatoriai net ir laikinojoje sostinėje pamažu užleidžia pozicijas?
– Drausmingų ir šimtu procentų užtikrintų rinkėjų ir Lietuvoje, ir Kaune nėra labai daug. Aišku, kad nuomonę apie partiją keičia įvairūs veiksniai. Paradoksas ir tas, kad „sava“ partija rinkėjas šiek tiek nusivilia, kai toji patenka į valdžią. Ir priešingai – savi palaikomi entuziastingiau, kai jie yra opozicijoje.
Kauną trumpai valdė liberalas, o paskui vėl sugrįžo konservatorius. Tuo metu ir visą valstybę valdanti jėga buvo konservatoriai. Jų valdymas, taupymo politika šiek tiek rinkėjų neišvengiamai atgrasė.
Socialdemokratų grįžimo buvo galima tikėtis, nes ši partija – viena iš dviejų didžiųjų Lietuvos politinių jėgų. Logiška buvo tikėtis, kad, nusivylus viena didžiąja partija, suveiks švytuoklės principas ir bus atsigręžta į kitą.
Darbo partijos sėkmę lėmė sumažėjusi socialdemokratų stiprybė, ši partija neteko charizmatiško lyderio Prezidento Algirdo Brazausko, todėl rinkimus laimėti triuškinamai jiems nepavyko. Darbo partija tuo pasinaudojo. Jai atiteko ir dalis rinkėjų, nusivylusių konservatorių politika, palankumo.
Dabar jau galime konstatuoti, kad darbiečiai nebėra laikinas nesusipratimas, jie sugebėjo patekti tarp keturių didžiausių partijų.
Lietuva vis dar yra padalyta į sėkmės ir nesėkmės Lietuvą. Palyginus, kaip balsuoja didžiųjų šalies miestų ir mažų miestelių, vadinamosios periferijos, gyventojai, nesunku suvokti, kad Lietuva vis dar pasidalijusi. Pralaimėjusioji Lietuva vis dar renkasi atsitiktines, populistines jėgas. Darbo partija per šiuos rinkimus tapo pralaimėjusios Lietuvos vėliavnešiu.
– Kaip prognozuotumėte antrojo rinkimų turo Kaune rezultatus? Kaip jame seksis konservatoriams?
– Manau, kad kauniečiai antrajame ture įrodys savo palankumą būtent konservatoriams. Šiems atiteks ir Liberalų sąjūdžio rinkėjų balsai.
Nuotraukoje: Europarlamentartas, profesorius Leonidas Donskis
Modesto Patašiaus nuotr.