Meilę raštui pajutau anksti. Gal penktoje klasėje parašiau pirmąją informaciją į Pakruojo rajono laikraštį „Auksinė varpa“. Patiko. Rašiau ir rašiau, baigiau tuomet populiarų liaudies žurnalistikos universitetą prie redakcijos. Redakcija labai mokėjo bendrauti su neetatiniais savo pagalbininkais, rinkdavo mėnesio populiariausius rašinius. Ne kartą tarp tų po[puliariausių rašinių yra patekę ir maniškiai. Mokykloje dėl tokio mano pomėgio pravardžiuodavo žurnaliste… Labai pykau. Sakiau, NIEKADA ja nebūsiu, kad ir kas benutiktų. Žodžiu, prispjoviau į šulinį, iš kurio iki šiol geriu.
Baigdama vidurinę užsisvajojau studijuoti teisės mokslus. Mokiausi pakankamai neblogai, bet, kaip šiandien atsimenu, auklėtojos nuostabą mano pasirinkimu: „Turit pažįstamų?“ Nors stojamuosius egzaminus išlaikiau irgi pakankamai gerai – du penketai ir vienas ketvertas, bet į teisininkus manęs nepriėmė. Tuo metu visas studentų vietas užimdavo jaunuoliai po tarnybos armijoje arba turintys dviejų metų darbo stažą, jiems užtekdavo bet kaip išlaikyti egzaminus, kad ir trejetais. Buvau labai naivi mergaitė iš kaimo, nes tik po daugelio metų supratau savo auklėtojos užuominą… Bet buvau kantri – maniau, atidirbsiu tuos porą metų, bet vis tiek įstosiu.
Darbą tuometiniame Teismo ekspertizės moksliniame tyrimo institute Vilniuje pradėjau rugsėjį, po metų supratau, kad, norint įstoti į universitetą, man prireiks dirbti ir trečius metus, nes reikėjo pradėti dirbti bent birželį…
Man tai atrodė amžinybė. Tada ir atsigręžiau į žurnalistiką. Grįžau į gimtąjį Pakruojo rajoną ir pasibeldžiau į Joniškio rajono laikraščio redakcijos duris. Šiame laikraštyje aš nuo 1987-ųjų. Ir savo karjerą pradėjau nuo žemiausio laiptelio – iš pradžių mašininkė. Taip vadinosi pareigos žmogaus, kuris sėdi prie rašomosios mašinėlės ir spausdina žurnalistų informacijas, reportažus, interviu iš jų rankraščių…
Po to redaktorius A. Vaičiūnas pasiūlė mokytis fotorinkimo – tai tokia technologija laikraščio rinkimo į perfojuostas ir jų perdavimo į spaustuvę. Ši tuo metu gan pažangi laikraščių perdavimo į spaustuvę technologija jau seniai nebenaudojama. Įstojau mokytis žurnalistikos į Vilniaus universitetą neakivaizdžiai. Besimokydama ir dirbdama techninį darbą redakcijoje buvau redaktorių ir čia dirbančių žurnalistų skatinama rašyti, publikacijas spausdindavo, po metų-dviejų paskyrė net vadovauti Laiškų skyriui. Su techniniu darbu atsisveikinau.
1995-ųjų lapkritį tapau laikraščio „Sidabrė“ redaktore. Dirbu iki šiol. Ir esu patenkinta. Iš tiesų, esu gyvenimo ir likimo numylėtinė. Esu Lietuvos Žurnalistų Sąjungos tradicinio kūrybinio konkurso „Teisingumas – demokratinės valstybės pagrindas” laureatė, apdovanota diplomu ir pinigine premija. Jungtinių Tautų vaikų fondo UNICEF apdovanota už straipsnių ciklą „Gera pradžia – sveika visuomenė”. Tapau konkurso, skirto pasaulinei AIDS dienai, laureate, II vietos laimėtoja. Apdovanota diplomu ir pinigine premija. Apdovanota Europos Sąjungos PHARE programos finansuojamo projekto „Parama LR antikorupcinei programai” diplomu ir pinigine premija už straipsnius konkursui „Žiniasklaida – prieš korupciją”.
Esu Lietuvos Žurnalistų Sąjungos konkurso „Teisingumas – demokratinės valstybės pagrindas” laureatė, apdovanota diplomu ir pinigine premija. 2003 m. apdovanota Europos Komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus Petro Auštrevičiaus padėka už partnerystę, organizuojant referendumo dėl Lietuvos narystės ES kampaniją. 2004 m. už geriausius straipsnius interneto tema ir svarų indėlį prisidedant prie visuomenės švietimo apie interneto naudą apdovanota pagrindine nominacija – nešiojamu kompiuteriu. 2004 m. Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministras Zigmantas Balčytis už straipsnius saugaus eismo tema, laimėjusius III vietą, skyrė savo padėką ir asmenines dovanas. Dabar garbingiausias apdovanojimas – J. Vileišio premija. Ar tai nereiškia, kad likimas mane myli?
Aš nemanau, kad šiemet savo rašiniais aplenkiau dienraščių žurnalistus. Žurnalistų produkcija – informacija, straipsniai – irgi prekė, kaip duona, pienas… Be duonos neišgyvensi nė dienos, nes numirsi iš bado, o be informacijos išgyventi gali, tad šiandieninė žurnalisto produkcija turi būti itin kokybiška, kad ją parduotum. Ji juk – ne pirmo būtinumo prekė. Todėl būsiu gal ir chamiška, jei pasakysiu, kad visi žurnalistai, šiandien sugebantys iš savo darbo valgyti duoną, yra verti visų premijų. Žinoma, čia kalbu apie tuos žurnalistus, kurie sugeba parduoti ne bulvarinę spaudą.
Esu be galo dėkinga už ypatingą mano darbų įvertinimą tiek Lietuvos žurnalistų sąjungai, tiek Nacionalinei žurnalistų kūrėjų asociacijai, tiek daug gražių žodžių išsakiusiems mano straipsnių gerbėjams. Kiekvienam malonu girdėti gerus atgarsius apie savo darbus. Malonu tai girdėti ir man.
Kai daug metų dirbi toje pačioje redakcijoje, tave pažįsta ir mieste, ir atokiame kaime. Visada stengiesi su visais bendrauti maloniai, bet tuo pačiu – ir išlaikyti atstumą, kad, reikalui esant, nereikėtų teisintis, kodėl ėmeisi temos, liečiančios tavo draugus. Ypač, jei ta tema – iš nemaloniųjų. Taigi, kaip suprantate, gyvenant ir dirbant žurnalistinį darbą mažame provincijos rajone žurnalistas draugų neturi. Turi tik pažįstamus. Man labai svarbūs ir brangūs tie pažįstami, kurie labai pasitiki manimi. Gal tas pasitikėjimas yra net brangesnis už draugus… O gal tai yra daugiau nei draugai? Taigi, draugų neturiu, o informacijos – pakankamai.
Labai erzina provincijos sindromas. Kai pasirodo kritiška publikacija, kritikuojami asmenys dažnai demonstruoja aukščiausią savo bukumo laipsnį – tą kritiką suvokia kaip asmeninį žurnalisto kerštą už kažin ką, dar dažniau ima medžioti „raganas“, nutekinusias informaciją žurnalistams, ir beveik niekada nesusimąsto, ką padarė ne taip, kad yra taip kritikuojami spaudos puslapiuose.
Žinote už ką gavau J. Vileišio premiją? Čia turiu dėkoti savo rajono žmonėms, kurie ir laikraščio dėka jau yra supratę, kas yra valdžia. Valdžia – tai ne rajono meras, vicemeras, savivaldybės darbuotojai. Valdžia – tai jie, eiliniai žmonės. Ir jų norai, jų siekiai – įstatymas ir įsakymas merui, vicemerui, tarybos nariui… Žmonių ir valdžios tarpusavio santykiai turi būti pagrįsti tokiais žodžiais „Lydekai paliepus…“ – na čia garsi frazė iš vieno multfilmo…
Šiais metais rajono žmonės spaudos dėka iš tiesų labai aiškiai demonstravo, kas yra rajone valdžia, todėl, gindami savo bendruomenių interesus, priešinosi kitokiam valdžios požiūriui ir siuntė tariamos valdžios žmones už jų veiklumą ar neveiklumą ir į prokuratūras, spec. tarnybas, privertė vienais ar kitais klausimais keisti nuomonę, persigalvoti. Va čia ir yra demokratija, čia ir yra tikroji savivalda, kai pradedame gyventi ne taip, kaip mums primetama, o taip, kaip norime patys. Už būtent tokią vietos savivaldą, kaip demokratinės valstybės raidos pagrindą skatinančius straipsnius ir buvau apdovanota.
Tad, jei yra blogai, noriu paklausti, o ką padarėme, kad būtų geriau?
Nuotraukoje: 2012 metų Jono Vileišio premijos lauretatė, Joniškio laikraščio „Sidabrė”
redaktorė
Lina Rudnickienė po apdovanojimo Nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje
Editos Jonaitytės nuotr.