Malaišiuose, Juozo Tumo-Vaižganto gimtinėje, 2012-ųjų rugsėjo 22-ąją buvo labai gražiai pagerbta Lietuvos žurnalistrų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narė Perpetua Dumšienė. Knygą laureatę „Dulkėto erškėčio ugny“ ir jos autorę – pristato XI Vaižganto literatūrinės premijos vertinimo komisijos pirmininkas, kaunietis žurnalistas ir rašytojas Juozas Kundrotas.Perpetuoa Dumšienės solidi monografija „Dulkėto erkškėčio ugny“ – apie poetą, dramatiško likimo kūrėją Antaną Kalanavičių, kuris gyvas būdamas nebuvo išleidęs nė vieno poezijos rinkinio, nors jų buvo parengęs keletą – ir suaugusiems, ir vaikams. Tik šios autorės triūso dėka skaitytojai sulaukė ir stambios poezijos rinktinės „Ne akmenys guli“ (1994 m. data, pasirodė 1995 m,. pradžioje). Sulaukėme ir jau minėto leidimo, kuriam P. Dumšienė pašventė 16 metų.
Tokį solidų veikalą giliai apžvelgti keliais sakiniais neįmanoma. Bandysiu iškelti tik vieną kitą ryškesnį pastebėjimą, bylojantį apie autorės aspiracijas. Kęstutis Navakas, recenzuodamas A. Kalanavičiaus poezijos knygą „Ne akmenys guli“ buvo pasigedęs įžvalgesnių poeto gyvenimo apibendrinimų. Galiu drąsiai teigti, kad šią spragą P. Dumšienės monografija prasmingai užpildo.
Knyga sudėta iš įvairių žanrų bei stilistikos tekstų. Iliustruota nuotraukomis. Sistemiškai suguldyta prityrusių leidėjų ir dailininko Romo Oranto, neseniai išėjusio į Amžinybės slėnius. Tekstai turi savo sistemą, logiką bei tvarką. Sąveikauja.
Autorė nesideda visaišmananti. Ten, kur reikia profesionalaus žodžio apie poeziją, pasitraukia, užleisdama vietą kompetencijai.
Yra šilto, nuoširdaus ir intymaus bendravimo atšvaitų. Yra poetizavimo, lyrizmo. Tai pasakytina apie studentiškus laikus Vilniaus universitete, kur būsimoji autorė su Antanu Kalanavičiumi susipažino. Taip niekad neišdylanti šilta birželio naktis universiteto kiemelyje prie jazmino krūmo, kai pasakomi patys tyriausi žodžiai: „Mūsų sielos kartu norėjo gyventi tik joms težinomoje erdvėje, keistoje šalyje, kurią atpažino abi“. Poetizuojama Dzūkijos krašte, kai glaudi dvasinio artumo paslaptis gamtos apsupty, pasak autorės, ne vien akys, bet ir pati esybė kyla į paslaptingą mirtinoj tyloj tolimą žvaigždynų mirgėjimą… Tai sielos akimis pamatytas grožis virpesiais suvirpės A. Kalanavičiaus poezijoje, jo knygoje „Ne akmenys guli“, ypač skyriuje „Fragmentai“, kurio eilėraščiai, autorės žodžiais, „mįslingai įsilieja į amžinąją visumą“ ir „nenusakomą paslapties kosmiškumą“. Šį savo teiginį knygos autorė sustiprina poeto eilute: „Yra žvaigždynuose giesmė belaikė“. Aptariamos knygos „Dulkėto erškėčio ugny“ rašoma apie poeto kūrybos belaikiškumą. Apie tai kalba ir garbūs kūrėjai: prof. V. Daujotytė, Valentinas Sventickas, Judita Vaičiūnaitė, Sigitas Geda, Kęstutis Navakas, teologas Česlovas Kavaliauskas ir eseistas Tomas Sakalauskas.
Knygą praturtina profesoriaus iš Šveicarijos Jono Peterio Lochewo, Berno universiteto Slavistikos ir baltistikos instituto vadovo, įžvalgos ir skaityta paskaita – ne kur kitur, o Antano Kalanavičiaus tėviškėje – Nedzingėje. Mokslininkas, aukštai vertindamas poeto kūrybą, be kita ko, pabrėžia: „Kalanavičius, mano vertinimu, yra vienas reikšmingiausių ne tik pokario Lietuvos poetų, bet ir, atsižvelgiant į visą amžių, taip pat už lietuvių kalbos ribų. (…) Manau, kad ši poetinė kūrėjo vietovė netoli gimtųjų jo namų saugo jam vietą tarp įžymiausių mūsų amžiaus europietiškos poezijos atstovų“.
Poeto tėviškei autorė skiria ne vieną knygos puslapį. Beje, knygos rašytoja pajutusi nepaprastą poeto ryšį su gamta. Ją skaitant jauste jauti „koks dvasiškai savas žolynų pasaulis, atėjęs per motinos liniją“. Užuodi motinos žolininkės – žolynų kvapus. O jau kitokie kvapai sklidę iš tėvo Zigmo Kalanavičiaus kalvės žaizdro ir įkaitinto iki baltumo metalo. Kalvystės amatą buvo perpratęs ir pamilęs ir poetas. Jo susikalbėjimas su kalamu metalu knygoje vaizdžiai ir stipriai pabrėžtas – kaip vyriškumo ir gilios jausenos archetipas.
Perpetua Dumšienė knygos personažo nei silpnybių, nei ydų nedangsto. Nesiklostė A. Kalanavičiui nei su mokslais, nei su darbais. Bedarbystė dažnai jį persekiojo, ginė į nykią vienišystę.
Neperlenksiu sakydamas, kad autorė išgyveno, tiesiog išjautė poeto išorinį ir vidinį pasaulį, jo dramatišką gyvenimą, kūrybos paslaptį. Ji mums atvirai sako: „Ypatinga laimė buvo justi, kad Antano kūryboje nėra jokio dirbtinumo – tiesa, tobulos formos, kosminių ritmų taktu pulsavo ir gamtos vyksmas, ir kančia, ir meilė“.
Didysis klasikas Juozas Tumas – Vaižgantas vis ragindavęs ieškoti deimančiukų. Taigi ši knyga ir yra apie deimančiuką, kaip yra pastebėję literatūrologai – apie poetą grynuolį. Ją nuolankiai ir dedame prie kasiko kojų.
O laureatę nuoširdžiai sveikiname, linkėdami visokeriopos sėkmės!
Nuotraukoje: Publikacijos autorius Juozas Kundrotas su knygos autore Perpetua Dumšiene Malaišiuose, prie paminklo Juozui Tumui – Vaižgantui
Ričardo Šankio nuotr.