Rugsėjo 12-ąją Vilniuje įvyko kasmetinės, jau vienuoliktosios lietuvių literatūros klasiko Juozo Tumo – Vaižganto vardo literatūrinės premijos vertinimo komisijos posėdis, kuriame buvo išnagrinėti šešių autorių pateikti septyni kūrybiniai darbai. Lietuvos menų kūrėjų asociacijos nariai rašytojai Birutė Jonušaitė, Liudvikas Jakimavičius ir Danielius Mušinskas, žurnalistai Danutė Jokubėnienė, Aldona Žemaitytė-Petrauskienė ir Juozas Kundrotas sprendė, kam skirti Lietuvos rašytojų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos įsteigtą 2012 metų Vaižganto premiją. Vertinimo komisijos pirmininkas, devintosios Vaižganto premijos laureatas kaunietis Juozas Kundrotas pristato naująją laureatę.
Balsų dauguma vertinimo komisija šių metų Vaižganto premijos laureate pripažino Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asocicijos narę kaunietė Perpetua Dumšienę už jos parengtą monografiją „Dulkėto erškėčio ugny“. Tai knyga apie poetą Antaną Kalanavičių, dramatiško likimo kūrėją, kurio aukštos prabos poezija, jam gyvam esant, buvo ignoruojama. Poetas buvo pateikęs „Vagos“ leidyklai keletą eilėraščių rinkinių suaugusiems ir vaikams, bet nė vienas nebuvo išleistas. Tik po poeto mirties išėjo stambi poezijos knyga „Ne akmenys guli“, sukėlusi didžiulį susidomėjimą net užsienyje.
Kaunietis poetas ir eseistas Kęstutis Navakas „Kauno dienoje“ vertindamas minėtą leidinį pasigedo įžvalgesnių poeto gyvenimo apibendrinimų: ,,A.Kalanavičiaus gyvenimas aptariamoje knygoje dokumentuojamas menkokai. Trūksta kaip tik to, kuriame knygos rengėjai nedalyvavo ir kuriame gal intensyviausiai dalyvavo pats poetas“.
Perpetua Dumšienė savo monografijoje „Dulkėto erškėčio ugny“ šią spragą užpildo. Kurį laiką buvusi draugė (studijų metais Vilniaus universitete), vėliau tapusi ir žmona, būsimoji knygos autorė buvo liudininkė, kaip gimsta vienas ar kitas eilėraštis, „savo kailiu pajuto, kaip menas kuria savo pasaulius“ (p.113), kaip skleidžiasi „kitokia realybė“ ir poeto sielą veikia pasaulio paslapties skvarba, tolimųjų žvaigždynų mirgėjimas ir ataidi kosminė muzika.Po kelerių bendro gyvenimo metų likimas išskyrė Antaną ir Perpetuą, bet po šešiolikos – vėl suvedė, kai poetas, palaužtas kasdienybės negandų, žmonių nemeilės, dviejų infarktų, jau sparčiai artėjo prie lemtingojo Nebūties slenksčio, ties kuriuo pasalūniškai tykojo trečias infarktas.
P.Dumšienė atkakliai ėmėsi darbo, rodydama iniciatyvą rengiant spaudai kūrybinį palikimą – poezijos rinktinę „Ne akmenys guli“, o jai pasirodžius – ir monografijos. „Knygoje bandyta suderinti įvairių žanrų bei stilistikos tekstus ir padaryti jų sintezę,- rašo autorė pradėdama knygą „Dulkėto erškėčio ugny“.- Šį metodą padiktavo sukaupta medžiaga, o jos atsirado labai daug. Rengdama knygą „Ne akmenys guli“, pradėjau gauti įvairių žinių apie straipsnius, publikacijas, renginius. Buvau kviečiama visur dalyvauti. Tvarkiau visą poeto rankraštinį palikimą (p.13).
Žurnalistė Perpetua Dumšienė nesideda visa išmanėle. Ta, kur reikia profesionalios nuomonės apie kūrybą (poeziją), pasitraukia tam į nuošalę, užleisdama vietą profesionalams (pvz. Skyrius „Kas dainoj kaip išminties sidabrai“, čia skelbiami V.Daujotytės, J.Vaičiūnaitės, S.Gedos, O.Baliukonytės, teologo Č.Kavaliausko ir eseisto T.Sakalausko tekstai).Autorė savęs neaukština, nesureikšmina savo triūso ir nuopelnų. Nebijo pripažinti, kad „Antanas už mane buvo protingesnis. Kasdieniam gyvenime turėjo sveikos kaimo vaiko nuovokos“ (p.81). Knygoje poeto paveikslas atsiskleidžia ne tik išoriškai – subtiliai pajaustos ir išjaustos vidinės būsenos. P.Dumšienė tiesiog išgyveno Antano Kalanavičiaus pasaulį, gyvenimą gimtojoje tėvų sodyboje, kurios neatskiriama dalimi buvo kalvė (tėvo palikimas) ir kur poetas nukaldavęs unikalių daiktų. Kalvystė buvo jo viena iš meilių, kuriai paaukojęs daug laiko ir širdies.
Perpetua Dumšienė, rengdama šią knygą, dar sykį išgirdo, kaip eilėraštis skamba poeto lūpose, kaip „jo aidas laisvai sklendžia per visą puslapį, vibruoja, jaudina“ (p.117), išjautė poeto pasaulį, atsiverdama pasauliui:“Ypatinga laimė buvo justi, kad Antano kūryboje nėra jokio dirbtinumo – tiesa, tobulos formos, kosminių ritmu taktu pulsavo ir gamtos vyksmas, ir kančia, ir meilė“ (p.113-114). Ir kitoje vietoje jos parašyta:“Poeto gyvenimas nedaug tyrinėtas, tad skelbiama medžiaga labai svarbi“ (p.15). Mums belieka pritarti: tikra tiesa!.Anykštėnai visus kviečia į tradicinį renginį „Vaižgantines“. Šventėje, kuri vyks 2012-ųjų rugsėjo 22-ąją, šeštadienį, 13 val. Anykščių rajono Svėdasų seniūnijos Malaišių kaime – lietuvių literatūros klasiko kanauninko Juozo Tumo – Vaižganto gimtinėje, Perpetua Dumšienei bus įsteikta LRS ir NŽKA premija.
Nuotraukose: Vienuoliktoji Vaižganto premijos, taip pat LŽS Kauno apskrities skyriaus „Gintarinio parkerio” laureatė (viršuje); Knyga „Dulkėto erškėčio ugny” (viduryje); Komentarų autorius, devintasis Vaižganto premijos laureatas Juozas Kundrotas Malaišiuose (apačioje)
Edmundo Katino nuotr.