Nuotraukoje: 1987-ųjų rugpjūčio 23-iąją prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje
Lygiai prierš 25 metus Antano Terlecko vadovaujama Lietuvos laisvės lyga prie Adomo Mickevičiaus paminko Vilniuje pirmą kartą viešai pasmerkė Hitlerio ir Stalino slaptą susitarimą, kaip pasidalyti Europos valstybes.
Tą 1987-ųjų rugpjūčio 23-iosios įvykį šiandien pirmieji prisiminė LRT televizijos laidos „Labas rytas“ rengėjai. Tiesioginėje laidoje dalyvavęs istorikas, Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anusauskas. Jis kaip visada argumentuotai ir įdomiai kalbėjo apie Hitlerio ir Stalino susitarimą, jo pasmerkimą prie Adomo Mickevičiaus paminklo.
Į jauno „Labo ryto“ vedėjo Igno Krupavičiaus klausimą, kaip atrodė 1987-ųjų mitingas ir kas jame buvo aktyviausi, tuometinis studentas A. Anušauskas paminėjo vos trejetą aktyvistų, kai tenai tų drąsių lietuvių buvo kur kas daugiau. Jeigu jau dabar neprisimename visų organizatorių pavardžių, kas bus dar po 25 metų? Laidos metu nebuvo paminėtas ir tada bei dabar aktyvus politikas Petras Gražulis, Žmogaus teisių gynimo Helsinkio komiteto narys…
Tą rytinės laidos klaidą ištaisė LRT vasaros studija ir jos vedėjas Virginijus Savukynas. Diskusiją apie 1987-ųjų mitingą Vilniuje pradėjęs nuo pokalbio telefonu su Petru Gražuliu drąsiai pasakė, kad valdančioji partija užmiršo tuos, kurie paskyrė savo gyvenimą Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei. Jis priminė buvusį ilgametį kovotoją už žmogaus teises Lietuvoje, Helsinkio grupės steigėją, disidentą Viktorą Petkų, kuris mirė šių metų gegužę. „Dabartinis Lietuvos premjeras net atleido Viktorą Petkų iš savo patarėjo pareigų!“- apibendrino Seimo narys Petras Gražulis.
Tikrai ne žurnalistai yra kalti, kad kai kurie pašnekovai nutyli apie tai, kas jiems „neparanku“, kai vienas iš jų yra Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos, o kitas – Tvarkos ir teisingumo partijos narys… Tikriausiai „nuodėmė“ net vardan tiesos pasakyti pavardes tų, kurie paliko istorijoje pėsdsaką? Juo labiau, kai artėja nauji rinkimai į Lietuvos Seimą…
Ir radijo klausytojai bei televizijos žiūrovai dažnai yra skirtingose barikadų pusėse: vieni, skambinantys į laidą –„superdešinieji“, kiti – „superkairieji“. Treti dėl visko kaltina… žurnalistus. Pokalbio LRT vasaros studijos metu į laidą paskambinęs vilnietis žurnalistą V.Savukyną apkaltino dėl to, kad jis nekalba apie žurnalistus Vytautą Kvietkauską, Artūrą Baublį bei kitus (juos pamatė filme), kurie rengė reportažą iš mitingo, vykusio prie Adomo Mickevičiaus paminklo.
To skambinusiojo norisi paklausti: gal tada nereikėjo žurnalistams pasakoti apie išskirtinį įvykį, nutylėti, kaip buvo daroma tarybiniais laikais? O ar tas klausytojas tuomet nedirbo? Jeigu taip, jis buvo ir komunistinio darbo spartuolis, ir spalio 7-ąją bei gegužės 1-ąją su visais ėjo į demonstraciją. O 87-ųjų rungpjūčio 23-iąją tikrai nebuvo mitinge, Vilniuje, nes priešingu atveju tikrai būtų turėjęs ką papasakoti radijo klausytojams ir televizijos žiūrovams.
Kokie mes dabar esame visi „teisingi ir dori lietuviai“, tik drąsūs ne tenai, kur reikia. Teisi kaunietė žurnalistė Olava Strikulienė, šiandien publikuojanti savo mintis „Respublikoje“: „ Kažkas neišsakyto. Neišsilieto. Ir dabar, kas baisiausia, jau negalime kaltinti nei Hitlerio, nei Stalino. Nei Molotovo, nei Ribentropo. Baisiausia, kad dabar lietuvis turi atsisukti į lietuvį. Ir kaltinti vieni kitus. Įskaitant ir save. Nors taip ir nepataria psichiatrai. Nes saviplaka yra vienas iš depresijos požymių. Tačiau mes sutrikę. Nes ne tokia valstybė mūsų iliuzijose stūksojo prie A.Mickevičiaus paminklo. Kita vertus, tik nuo mūsų priklauso, ar ta iliuzija kada nors taps tikrove.”
“Lietuvos tytas” ir “Kauno diena” šiandien nerašo apie įvykį, kuris buvo prieš ketvirtį amžiaus ir dar anksčiau. Laikraštis “Ūkininko patarėjas” išspausdino įdomią žurnalisto Arnoldo Aleksandravičiaus publikaciją “Du tironai susidraugavo ir susipyko dėl Lietuvos?”, kurią galite perskaityti mūsų svetainės “Komentaruose”