Jeigu bus tikslus 2012-ųjų rugpjūčio 8 dienos 22-24 val. atskirų Lietuvos televizijų programų žiūrovų skaičius, turėtų užtikrintai pirmauti LRT. Ir ne tik dėl to, kad ji vienintelė mūsų šalyje turi teisę transliuoti Londono olimpines žaidynes. Būtent vėlyvą trečiadienio vakarą LRT tiesiogiai rodė, kai lėktuvu į Vilnių grįžo penkiolikametė olimpinė čempionė, buvusi kaunietė Rūta Meilutytė. Paparasta, nuoširdi, betarpiška. Žiūrovai vėl matė, kai neišpuikusi ir šauni mergaičiukė, lyg iš lizdo išmestas gandriukas, nerūpestingai striksėjo šalia lėktuvo trapo.
Pirmiausia žiūrovai Rūtą išvydo tik vienoje savo televizorių ekranų dalyje, nes kitoje buvo „Olimpinės studijos“ vedėjas Andrius Tapinas. Po minutėlės jau stambiu planu pamatėme ne tik su kuprinėle ant nugaros geriausią olimpinę plaukikę , bet ir porą nedrąsių žurnalistų, kurie kažką nurodinėjo …
Pagaliau išvydome ir pirmąjį gimtinėje olimpietės Rūtos Meilutytės interviu, kurį tikriausiai vedė LRT laidos „Labas rytas“ darbuotojas, anksčiau šiaulietis, komercinės TV reporteris, vėliau išbandęs savo jėgas ir J.Jankevičiaus „Krašto spalvose“ Jevgenijus Bardauskas. Kodėl televizijos žiūrovams nepranešama, kam suteikta garbė ir atsakomybė pakalbinti čempionę? Turime žinoti ne dėl to, kad pokalbis buvo geras ar blogas (ką besakytų Rūta – viskas įdomu). Paprasčiausiai – žurnalisto darbo etika to reikalauja!
Puiku, kad LRT televizijos tiesioginiame eteryje buvo rodoma čempionės kelionė iš oro uosto į Vilniaus Rotušę, tačiau kodėl matėme tik automobilio, kuris vežė Rūtą, užpakalį? Ar nebuvo galima operatorių pasodinti šalia čempionės ir ją rodyti bei pateikti vieną kitą klausimą?
Kol R.Meilutytė važiavo, TV eteryje buvo pateikta dar viena kita informacija (ypač nudžiugino daug kam nematytas reportažas iš 2011 metais Turkijoje vykusios jaunųjų olimpiados, kur Rūta puikiai pasirodė), taip pat ir tiesioginis jaunos žurnalistės komentaras iš Rotušės aikštės, kad joje susirinko daugybė žmonių. Deja, operatorius nesugebėjo ar toks buvo režisieriaus sumanymas, tačiau nė akimirkai nebuvo parodyta ta daugiatūkstantinė aistruolių minia, kurią, net pridengtą didžiule vėliava, išvydome, kai Londono olimpinių žaidynių aukso medalio laimėtoja Rūta Meilutytė pasirodė Rotušėje…Pasididžiavimas ir garbė, kad esame lietuviai ir turime kuo džiaugtis!
Jeigu sutrikusi ir nežinanti kaip elgtis naujoji olimpinė čempionė buvo Londone, tai Vilniuje R.Meilutytė buvo drąsi ir iškalbi. Tai yra visų sportininkų sutiktuvių, taip pat ir radijo stoties “Lietus” programų vedėjo Jono Radzevičiaus nuopelnas. Jis puikiai, su švelniu humoru ir paprastais, bet įdomiais klausimais ir atlikėjų pristatymais, Rūtai laikinai tapo lyg mylimu tėveliu. Apskritai, bene pirmąkart pamatėme, kad šalia čempionės buvo ir visi Rūtos šeimos nariai, net ir buvę Kauno Milikonių vidurinės mokyklos bendraklasiai. O ką jau bekalbėti apie mėgiamo Rūtos atlikėjo Marijono Mikutavičiaus gyvai, be muzikinio fono atliktą dainą “Trys milijonai”! Tiesa, su kiek pakeistu …tekstu. Mes juk nepadarėm klaidos, ir tapome čempionais!
Gražų, skoningą, nuoširdų sutikimą parodė LRT televizija. Viskas baigėsi Rotušėje surengta specialia spaudos konferencija. Priešais Rūta Meilutytę buvo labia daug mikrofonų ir dar daugiau salėje fotografų, operatorių ir rašančių žurnalistų. Klausimų buvo nemažai, tačiau žiūrovai ne visus juos išgirdo, nes kiekvienas pateikinėjo iš tenai, kur sėdėjo. O LRT mikrofonas buvo vienas ir galėjo keliauti tik iš rankų į rankas. Kiek nedaug tereikėjo – tik pastatyti bent vieną mikrofoną, prie kurio būtų galima klausti, kas domina žiniasklaidą. Įdomu dar ir tai, kad aktyviausi klausėjai buvo… fotografai, gal dėl to, kad tik už jų nugarų sėdėjo “tikri” žurnalistai?
Apskritai, trūksta mūsų žiniasklaidai sporto reporterių ir komentatorių. Tai rodo ir tas faktas, kad LRT televizija olimpinių žaidynių dienomis negalėjo remtis savo “sportininkais” ir kvietė visai kito profilio žurnalistus . Tai gerai ar blogai, jau kitas klausimas. O dabar džiaukimės olimpine čempione R.Meilutyte, kuri į žurnalisto klausimą spaudos konferenciją apie labiausiai patikusią jos pravardę ar epitetą, atsakė: “Paprasčiausiai, vadinkit mane Rūta”…
Algimanto Snarskio draugiškas šaržas „Rūta Meilutytė” ir piešinys „Nėra … žodžių”