Neįmanoma dirbti su džiaugsmu, jei savo darbo nemėgsti. Sunku darbą mėgti, jei netiki tuo, ką darai. Siūlome skaitytojams įkvepiantį tekstą apie žurnalisto profesiją – Walterio Williamso „Žurnalisto credo“.Truputis istorijos
Walteris Williamsas (1864–1935) buvo vienas iš Misurio universiteto žurnalistikos katedros steigėjų. Šis kredo – tai deklaracija vertybių ir principų, kuriais turėjo vadovautis viena pirmųjų pasaulyje žurnalistikos aukštųjų mokyklų, įsteigta 1908 metais.
Atrodytų, kuo galėtų būti aktualus prieš daugiau nei šimtą metų rašytas tekstas? Juk pasikeitė visuomenė, įžengėme į informacinių technologijų amžių, kasdien plečiasi techninės galimybės, o socialiniai tinklai, pilietinė žurnalistika ir tinklaraščiai skaitytojui siūlo vis naujus informacijos šaltinius… Vis dėlto žurnalisto profesija kaip niekada reikalinga, nes tik profesionalai gali dirbti su informacija nešališkai, pateikdami ne tik žinią, bet ir jos kontekstą.
Kaip ir kiekviena su žmonėmis glaudžiai susijusi veikla, žurnalistika iškelia daug etinių klausimų. Taigi „Žurnalisto credo“ reikšmingas ir tuo, kad apibūdina kertinius profesionalios ir etiškos žurnalistikos principus, kurių centrinė ašis – visuomenės interesai.
Labai svarbus ir humanistinis požiūris į savo veiklą, jos pasekmės kitiems. Juk patys žurnalistai yra visuomenės, apie kurią ir kuriai kalba, nariai. Atsakingai kalbėdamas kitiems, atsakingai elgiesi ir su savimi.
Tikriausiai ne veltui „Žurnalisto credo“ yra įtrauktas į sąrašą 100 tekstų, kuriuos turėtų perskaityti kiekvienas žurnalistas (plačiau: www.upstart.net.au/2011/10/13/100-articles/). Net ir prabėgus šimtmečiui, šis tekstas lieka aktualus, nes jame išsakomi žurnalistinės veiklos principai, vertybės ir standartai vis dar kviečia diskusijai, koks yra ir koks būti turėtų idėjinis žurnalistinės veiklos pamatas.
***
Walteris Williamsas. „Žurnalisto credo“
Tikiu žurnalisto profesija.
Tikiu, kad vieša spauda yra pagrįsta visuomenės pasitikėjimu; kad kiekvienas, joje dirbantis, visiškai suprasdamas savo atsakomybę, yra visuomenės patikėtinis; kad pasirinkti menkesnį tikslą nei tarnauti viešiesiems interesams yra išduoti visuomenės pasitikėjimą.
Tikiu, kad aiškus mąstymas ir aiški minčių raiška, tikslumas ir sąžiningumas yra kertiniai profesionalios žurnalistikos akmenys.
Tikiu, kad žurnalistas turi rašyti tik tai, kuo yra visiškai įsitikinęs.
Tikiu, kad slėpti naujienas yra nepateisinama, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja visuomenės gerovė.
Tikiu, kad nė vienas žurnalistas neturėtų skelbti spaudoje nieko, ko neišdrįstų pasakyti viešoje diskusijoje; kad imti kyšius yra tokia pat blogybė kaip ir juos duoti; kad nevalia nusikratyti asmeninės atsakomybės prisidengiant vykdomais nurodymais arba pelno siekimu.
Tikiu, kad tiek reklama, tiek naujienos, tiek ir komentarai turėtų tarnauti tik skaitytojo interesams; kad visose skiltyse privalo galioti vienodi skaitytojui naudingos tiesos ir „švarios informacijos“ standartai; kad geriausias profesionalios žurnalistikos įvertinimas yra atsakymas į klausimą, kiek ji tarnauja visuomenės interesams.
Tikiu, kad sėkmingiausia (ir labiausiai nusipelniusi sėkmės) yra žurnalistika, kai bijoma Dievo ir gerbiamas žmogus; ji visiškai nepriklausoma, nepasiduodanti nei pagundai iškelti vien savo nuomonę, nei trokšti valdžios, konstruktyvi, tolerantiška (bet ne abejinga), save kontroliuojanti, kantri, visada gerbianti savo skaitytoją, bet ne baili, aktyviai kovojanti su kiekviena neteisybe; nesuviliojama privilegijomis ir neišmušama iš vėžių minios šūksniais. Sėkmingiausia žurnalistika siekia kiekvienam žmogui suteikti lygias galimybes, kiek tai leidžia įstatymai, sąžiningas atlyginimas ir bendražmogiškų vertybių pripažinimas; ji giliai patriotiška ir tuo pačiu nuoširdžiai skleidžia valstybių ribas peržengiančias geros valios idėjas bei visus pasaulio žmones vienijančią bičiulystę.
Tai humanistinė, šiandienos žurnalistika šiandieniniam pasauliui.
Dailininko, LŽS nario Vladimiro Beresniovo piešiniai