Laimonas Inis, LRS ir LŽS narys
Ne vieną dešimtį knygų parašė ir išleido kaunietis Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys Juozas Kundrotas, bet ši, naujausia novelių ir apsakymų rinktinė „Kaip Jus vadinti?“ („Naujasis lankas“, 2025) – ypatinga. Tai pasakojimai apie žmogaus egzistenciją ir likimą, gyvenimo ir meno prasmę. Perfrazuojant rašytojo pateiktą menininko charakteristiką novelėje „Vakaro vizija“, galima sakyti, kad įkvėpimas ir idėja yra tie žirgai, kurie neša autorių į erdves ir tolumas, žadina beribį ryžtą ir tikėjimą.
JUOZAS KUNDROTAS
Sąlygiškai noveles ir apsakymus galima padalyti į dvi dalis – apie Lietuvos ir užsienio menininkus ir kultūros žmones. Autorius nepateikia išsamesnių jų charakteristikų ar biografijų, pasitenkina vienu kitu ryškesniu epizodu (vizija?), sustelkdamas prie žmogaus (menininko) egzistencinių klausimų, meilės kaip savitarpio santykių objekto, amžinų vertybių (idealo) ieškojimo. Romantinėse filosofinėse novelėse J. Kundrotas tarsi „gaudo“ amžinybės akimirkas, pasitelkdamas herojų išpažintis ir filosofiją. Kelias, ėjimas, ieškojimai – svarbiausias kūrinių leitmotyvas, žydrų regėsių tolumos, troškimas pažinti pasaulį, kuriame pilna pagundų, spąstų ir kūrybos laimės. Pasaulis ir tu (aš?), deganti troškimų ugnis, pastangos nupiešti „alkano žmogaus“ atėjimą į šią žemę ir jo lemtį („Elegija Antanui, arba Ave Vita!“) ir kitos novelės.
Dažnai apsakymai ir novelės „bevardės“. Tuos menininkus, kurių gyvenimo ir kūrybos epizodai meniškai ir įtaigiai pateikiami, atpažįstame iš nevalingai giliai sąmonėje ir atmintyje įsrigusių fakultatyvų – skaitytų eilėraščių, matytų dailės darbų, žinomų biografijos epizodų. Tai pasakytina apie poetą P. Širvį (novelė „Gėlės“), dailininką ir poetą A.Martinaitį (noevelė „Elegija Antanui, arba Ave Vita!“), dailininką A. Samuolį (novelė „Neramūs medžių šešėliai“), poetą V.Mačernį (novelė „Poetas“) ir kitos. Imponuoja gamtos vaizdai, prieš skaitytojo akis tarsi iškyla meistriškai nutapyti melsvieji toliai, mažiausias daigelis, kuris, išdygęs asfalte, tiesiasi į saulę, bylodamas nemarią gyvybės jėgą.
LAIMONAS INIS
Bene labiausiai imponuoja biografinė novelė apie Vaižgantą, niekuo nenusižengusiu nei kunigystei, nei savo tiesai, – tas mūsų kultūros ir literatūros milžinas kukliai prisipažįsta esąs Dievo ir tėvų meilės žemėn paleistas trupinėlis…
Atskira kalba būtų apie menininkus užsieniečius: J. Kundrotas rašo apie „pilką mažą vabalėlį“ rašytoją St. Santvarą, T. Maną, J. Bobrovskį, S. Jeseniną ir kitus garsius rašytojus, vienaip ar kitaip susijusius su Lietuva. Lietuvos šviesa, lygiai kaip ir saulės šviesa – ne tik jų gyvenimo idėja, bet ir lemties apoteozė.
Čia tik kelios mintys, perskaičius knygą „Kaip jus vadinti?“ Ji reikalautų išsamesnio vertinimo. Apie Juozą Kundrotą galima būtų pasakyti jo paties žodžiais, kuriais apibendrina poeto St. Santvaro gyvenimą: „Amžinas ėjimas, skuba, nerimastis, likimas“. Tavo likimas, Juozai, nors ir margas, nelengvas, bet dosnus.
Knygos redaktorė Lina Juškytė, korektorė Zita Jociūtė, dailininkas Vladimiras Beresniovas, dizaineris Tautvydas Majauskas.
LŽS narės Dalios Poškienės nuotraukos